Piktybinis navikas yra traktuojamas kaip rimtas stresorius, kuris trikdo paciento gyvenimą, sukelia psichologinę įtampą bei kitas negatyvias emocijas. Slaugytojas turi gebėti sukurti gerus tarpasmeninius santykius su pacientu, laiku pastebėti bei atpažinti emocinio streso požymius ir, atsižvelgdamas į psichosocialines, ekonomines bei fizines galimybes, padėti imtis atitinkamų veiksmų jį įveikti. Šio darbo tikslas yra teoriškai pagrįsti slaugytojo veiklą – padėti onkologiniams ligoniams įveikti psichologinį stresą, taikant R. S. Lazaruso streso įveikos teoriją bei J. Travelbee tarpasmeninių santykių modelį. Ilgą laiką patiriamas stresas išsekina pacientą, trikdo jo kasdieninį funkcionavimą bei turi įtakos ligai vystytis, todėl svarbiu pagalbos elementu tampa streso įveikos strategijų taikymas. Slaugos personalo buvimas šalia, empatija, išklausymas leidžia suprasti, kas vyksta vėžiu sergančiojo psichikoje. Pasirinktas optimalus R. S. Lazaruso pateiktas streso įveikos būdas gali sumažinti neigiamą ligos įtaką. Atsižvelgdamas į tai, koks modelis taikomas, pacientas keičia savo elgesį ir aplinką arba įsitikinimus, norus ir gyvenimo tikslus, kad sugebėtų prisitaikyti prie naujo gyvenimo su liga. Slaugytojas, taikydamas J. Travelbee tarpasmeninių santykių slaugos modelį ir sukūręs gerus tarpasmeninius santykius su sergančiuoju onkologine liga, gali padėti jam pasirinkti efektyviausią streso įveikos būdą pagal R. S. Lazaruso streso įveikos teoriją. Atsižvelgdamas į paciento fizines, psichologines, ekonomines ir socialines galimybes, slaugytojas siūlo pacientui tinkamiausią, į problemą arba į emocijas orientuotą streso įveikos strategiją.