Диалектная вариантность роли длительности в реализации слоговых акцентoв литовского литературного языка
Literatūrine kalba kalbančių kapsų (Dl, D4), veliuoniškių (D2) ir dzūkų (D6) priegaidžių tyrinėjimas rodo bendrą tendenciją: tvirtapradžiai monoftongai ir tvirtapradžiai sutaptiniai dvibalsiai dažniausiai yra trumpesni negu atitinkami tvirtagaliai, skirtumas gali būti esminis arba neesminis, o tvirtapradžių sudėtinių dvibalsių pirmasis sandas visada yra ilgesnis už atitinkamų tvirtagalių dvibalsių pirmąjį sandą, skirtumas visada esminis. Ši tendencija, išreikšta %, atrodo taip (pirmas skaičius rodo kiek % tvirtapradžių ir tvirtagalių kvazihomonimų iš viso skiriasi trukme, antras - esminį trukmės skirtumą, trečias - esminį trukmės skirtumą, atitinkanti šią tendenciją): D1 - 100%, 64%, 55%; D2 - 100%, 100%, 100%; D4 - 100%, 92%, 84%; D5 - 90%, 80%, 80%. Tik D1 esminis ir esminis, atitinkantis tendenciją skirtumas pagal žn. kr. P = 0,05 “-”, visų kitų diktorių - “+”. Be to, sudėtinių tvirtapradžių ir tvirtagalių dvibalsių antrųjų sandų skirtumas priklauso nuo viso tvirtapradžio ir tvirtagalio dvibalsio skirtumo. Juo visas tvirtapradis sudėtinis dvibalsis ilgesnis už tvirtagalį, tuo trumpesnis antrasis tvirtagalio dvibalsis sandas (retais atvejais šis skirtumas gali visai išnykti). Ir atvirkščiai, tvirtagalio dvibalsio antrojo sando trukmė žymiai pailgėja, kai viso tvirtapradžio dvibalsio trukmė nedaug skiriasi nuo atitinkamo tvirtagalio.