Straipsnyje aiškinama bazinė kalbos koncepcija funkcinėje kalbotyroje, kurioje kalba suprantama kaip reikšmės potencialas ir kaip potencialioji reikšmė. Kalba kaip reikšmės potencialas apima tiktai kalbos kaip sistemos sąvoką. Šią sampratą autorė papildo kalbos kaip potencialiosios reikšmės sąvoka, be to, straipsnyje kalba studijuojama naudojantis sinchronijos ir diachronijos metodais. Autorės koncepcija pagrįsta priežastiniais kalbos elementų santykiais ir atkreipia dėmesį, kad kalbotyroje derėtų aiškinti istorinius reikšmės aspektus. Toks kalbos koncepcijos aiškinimas gali būti prilaikytas metodologiškai: jis nubrėžia būtinas sąlygas pradedančiųjų kalbininkų darbams.