Po 2001 m. Amerikoje įvykdyto rugsėjo 11-osios teroristinio išpuolio vis dažniau užsimenama apie naujas terorizmo formas. Lingvistikoje pastebimos naujos kalbinės tendencijos, išreiškiančios teroristinį diskursą.
Šio straipsnio tikslas yra supažindinti su kalbos priemonėmis, identifikuočiomis atsirandančius naujus teroristų tipus; išaiškinti kokias pragmatines funkcijas atlieka tam tikros morfologinės bei sintaksinės konstrukcijos, o semantiniu požiūriu – kokios semos vyrauja. Remiamasi onomasiologiniu principu.
Referencinių žodžių ir posakių korpusas morfologiškai-sintaksiškai yra suskirstytas į tokias grupes: paprastos leksemos, sudurtiniai daiktavardžiai, būdvardinės sintagmos, genityvinės, prielinksninės konstrukcijos, sudėtiniai daiktavardiniai junginiai bei šalutiniai sakiniai. Pastebėta, kad visų anksčiau paminėtų konstrukcijų semantika yra panaši. Visgi, akivaizdžiai išskiriami tokie aspektai, kaip: teroristų religija, fanatizmas, jų kilmė, brutalumas, savižudybės aspektas, teroro aktų naujumas ir teroristų techninis pasiruošimas.