1998–2000 m. Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus ekspedicija, vadovaujama dr. Anos Bitner-Wróblewskos ir mgr. Marcino Engelio, atliko gelbstimuosius archeologinius tyrinėjimus jotvingių gyvenvietėje Konikove (Rosteke) netoli Goldapės (Geldupės) (Engel, Iwanicki, 2001; Engel, 2002).
Gyvenvietė (2 objektas) yra viduramžių piliakalnio papėdėje, apie 3 km į pietus nuo Goldapės miesto (1 pav.), žemesnėje Goldapės kalno viršūnėje (272 m virš jūros lygio).
1999 m. žvalgomoji perkasa buvo kasama tarp kelio ir rytinio piliakalnio pylimo siekiant atsekti bent jau potencialiai nepažeistą gyvenvietės kultūrinių sluoksnių stratigrafiją (Engel, 2002). Atliekant darbus šioje perkasoje aptiktas kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo gausu keramikos, o vakarinėje dalyje pastebėta stambių ir vidutinio dydžio akmenų bei molio tinko koncentracija. Išplėtus perkasą buvo aptiktas didelio keturkampio objekto, veikiausiai gyvenamojo, kampas (pažymėta kaip objektas III/99). Kasinėjant dalies objekto užpildą surasta 40 molinių puodų fragmentų, vienas sveikas ir keturi fragmentiškai išlikę verpstukai. Tačiau įdomiausias radinys – vidutinio dydžio akmuo, kuris gulėjo čia pat pakraštyje, riedulių, padengtų molio tinku, krūvoje.
Petrologiniu aspektu riedulys – tai gneiso atmaina (metamorfizuota uoliena). Riedulio forma netaisyklinga, didžiausia plokštuma yra 23 x 21 x 21 x 16 cm dydžio, primena lygintuvo padą (4 pav.). Riedulio pagrinde ir trumpesniuose šonuose matyti ovalių ir pailgų įdubų (4 pav., a). Viršutinėje akmens dalyje yra įdubų, primenančių dešiniojo delno pirštų įspaudus (4 pav., b). Petrografiniai tyrimai parodė, kad įdubos padarytos įrankiais, o akmuo susijęs su žmogaus veikla ir traktuotinas kaip archeologinis radinys. Akmuo su žmogaus padarytomis įdubomis buvo sąmoningai padėtas tarp kitų akmenų, kurie veikiausiai sudaro didelio gyvenamojo objekto (pagal keramikos radinius datuojamo VIII–IX a. sandūra) pamatą. Toks akmens lokalizavimas rodo jo simbolinių sakralinių funkcijų galimybę. Taigi Konikovo (Rosteko) yra savita statybų pradžios auka arba savitas “kertinis akmuo”. Galima ir kitokia šio radinio interpretacija. Remiantis panašiais radiniais iš Sembos ir Nadruvos (Smirnova, 2001), objektas III/99 gali būti priskirtas prie viduramžiškų kulto vietų, kur akmuo buvo itin svarbus. Tačiau ši hipotezė abejotina, nes minėtas akmuo, kaip ir kiti konstrukcijos akmenys, buvo uždengtas molio tinku ir paviršiuje jo nesimatė. Nėra ir kitokių objekto sakrališkumo įrodymų. Taip pat neatmetama galimybė, kad akmuo pateko į konstrukciją visai atsitiktinai, kaip paprasta statybinė medžiaga. Jame matomi žmogaus veiklos pėdsakai liudytų, kad jis buvo naudojamas kaip kažkoks neapibrėžtas įrankis dar prieš patekdamas į objektą. Tokia paskirtis paaiškintų delno pėdsakus akmenyje – patogiau paimti. Tačiau petrografinė analizė neparodė jokių naudojimo darbui pėdsakų, įrodančių, kad akmuo galėjo būti įrankis (žr. priedą).
Dabartiniame tyrimų etape labiausiai tikėtina pirmoji hipotezė, aiškinanti ši išskirtini radinį kaip statybų pradžios auką. Tolesni darbai, kuriais siekiama visiškai atidengti objektą III/99, galbūt padės išspręsti “sakralinio” akmens mįslę.