Minėdami 180-ąją lietuviškos periodikos ištakų2 sukaktį, galime ja pasinaudoti kaip pretekstu ir išryškinti tuos žiniasklaidos bruožus ir socialinius veiksnius, kurie nulėmė lietuvių viešosios minties brandą. Versdami mūsų periodikos istorinės raidos puslapius, galime pastebėti, kaip spauda lietuvių visuomenėje tapo pastoviu savigynos ginklu siekiant saviraiškos teisės ir nuolatine priemone, užtikrinančia ryšį su lotyniškąja Europos kultūra.
O kuo iš tikrųjų mes esame savo patyrimu originalūs Europoje, jei tik norime pabrėžti ne banalią „istorinių pokyčių“ reikšmę, bet išskirtinį spaudos tradicijų vaidmenį per palyginti trumpą nacionalinės periodikos sistemos susiformavimo laikotarpį?
Didysis mūsų periodinės žiniasklaidos nuotykis prasideda Mažojoje Lietuvoje. Didysis dėl to, jog ten intelektualai rado prieglobstį idėjai realizuoti3, jog ten subrandino viešosios nuomonės raiškos būdus ir atviros, kritiškos, objektyvios publicistikos principus. Tai, kas tarptautinėje literatūroje įvardijama kaip masinės medijos, „veržlioji“ žiniasklaida, raiškiai atsispindi mūsų Mažosios Lietuvos istorijoje, susijusiose su lietuviškos naujienos sklaida. Tai buvo priemonės, telkusios visuomenę aptarti, užrašyti, pavaizduoti lietuviškos kultūros raidą, sukurti lietuvių politiką. Svarbus ypatumas: jos atsirado politinio ir socialinio draudimo kontekste.
O „mažasis nuotykis“ – su kunigaikštiškai/karališkosios valdžios palaiminimu – kiek anksčiau prasidėjo Didžiojoje Lietuvoje, kai Jėzuitų ordinas išplėtojo informacinės sklaidos tinklą4, kuriame buvo spaustuvės, Universitetas, jo laikraštis, knygos, jų platinimas ir, žinoma, visa informacijos
priežiūra (cenzūra). Tačiau šiame milžiniškame darbe istorija neturi lietuviškos periodikos „stalčiaus“. Jėzuitai neabejotinai būtų įvertinę poreikį spausdinti laikraščius (ne tik knygas) lietuvių kalba, jeigu tik jis būtų buvęs pakankamas – taip, kaip vertino lietuviškų pamokslų poreikį. Draudimo neleisti lietuvių periodikos nebuvo ir būti negalėjo. Vadinas, poreikiui leisti lietuvišką laikraštį dar dalis tautos turėjo subręsti. Turėčiau priminti, kad apie lietuviškų knygų tyrinėjimą Vaclovas
Biržiška yra pastebėjęs: „(…) nors Didžiosios Lietuvos visuomenė buvo daug kartų gausingesnė už Maž. Lietuvos, šioj darbo srityj ji nuo Mažosios Lietuvos atsiliko kuone ištisu šimtmečiu, nes ten sistemingas lietuviškų knygų praeities tyrinėjimas pradėtas jau XVIII amžiuje.“5 Tačiau periodikos,
kaip istorijos liudininko tyrinėjimai Lietuvoje apskritai gali būti perkelti tik į XIX a. pab. ir XX amžių.
Nacionalinį susivokimą, pagrįstą praktinės informacijos poreikiu, pirmiausia liudija Amerikos leidėjų XIX a. pradėta lietuviška periodika6; būtent ten pirmiausia atsiranda ir lietuviška bulvarinė spauda. Ten buvo poreikis gauti informaciją lietuviškai ir jam patenkinti nebuvo draudimų.
Tik tuomet, kai įžvelgiame informacijos tradiciją, jos įtaką tautos susitelkimui, viešajai nuomonei, nacionalinio elito susiformavimui, galime daryti išvadą apie subrendusią visuomenę. Tai subrandinto poreikio rezultatas.
Paradoksalu, bet „gerai“, kad carinės imperijos vietininkai buvo uždraudę skelbti informaciją lotyniškais rašmenimis: atsirado daugiau noro ragauti „uždraustą vaisių“, priešintis draudimui, svarstyti, kaip tų draudimų išvengti ir taip pat – kaip draudimų politikos kontekste padaryti
tam tikrą kontrabandos verslą, kuris įvardijamas kaip unikalus reiškinys – knygnešystė. Taigi Mažosios Lietuvos išplėsta medijų sistema, kartu su knygnešyste, darė lemiamos kultūrinės įtakos Didžiosios Lietuvos gyventojams. Užsimezgęs vaisius periodinės spaudos šaltiniuose paliko
įdomiausią paveldą – puslapių skiltis, pilnas faktų ir diskusijų apie socialinių problemų priežastis, aplinkybes.
Šį branduolį metaforiškai kaip obuolį galime padalinti į keletą dalių, t. y. į keletą veiksnių, kad turėtume neskausmingo, bet naudingo žiniasklaidos sistemos „pjūvio“ rezultatus. Išskirdamas tuos veiksnius, noriu apibūdinti pagrindines nacionalinės žiniasklaidos sistemos tendencijas ir
pasiūlyti pretekstą diskusijai, tuo labiau, jei auditorija kai kurias pastabas vertintų kaip provokuojančias pasiginčyti.
Esmines mūsų žiniasklaidos tendencijas ir tradicijas vertinčiau:
– istoriniu;
– teisiniu;
– ekonominiu;
– etiniu;
– akademiniu aspektu.
Pagaliau juos ir galima įvardyti kaip veiksnius, padedančius įžvelgti kintančioje žiniasklaidos sistemoje socialinius interesus pagal tautybę, turtinę padėtį, lytį ir išsilavinimą (visa tai talpina tapatumo problema), sužinoti, kokiais klausimais vyko visuomenės dialogas ir kur slypi istorinių
prieštaravimų priežastys. Atsakymai padeda daryti įžvalgų.
Esminiai žodžiai: draudimas, cenzūra, spaudos laisvė, įstatymas, tradicija,
veiksnys.