Straipsnyje, remiantis žiniasklaidos teoretikų darbais, analizuojami procesai, vykę žiniasklaidoje posovietinio perėjimo laikotarpiu, taip pat aiškinamasi, kaip dėl šių procesų keitėsi Murray Edelmano aprašytas politinio spektaklio konstravimas.
Suirus Sovietų Sąjungai, nepriklausomybę išsikovojusiose valstybėse atsirado galimybė formuotis naujoms žiniasklaidos sistemoms, kurios dėl savitų aplinkybių skiriasi nuo išsamiai aprašytų joms analogiškų Vakarų Europoje ir JAV. Įvairūs žiniasklaidos tyrinėtojai aprašo, kaip skirtingomis aplinkybėmis vykstant posovietinio perėjimo procesui, susidėjusiam iš trijų etapų (proveržio, reformavimo ir stabilizacijos), susiformavo du skirtingi žiniasklaidos modeliai, besiskiriantys santykiu tarp žiniasklaidos ir politinės valdžios. Straipsnyje šie modeliai vadinami laisvuoju ir subordinaciniu. Laisvojo modelio valstybėse žiniasklaidai labiausiai orientuojantis į pelną suprastėjo jos kokybė ir pasitikėjimas ja, dėl to kuriamas politinis spektaklis buvo ne toks efektyvus. Subordinacinio modelio valstybėse žiniasklaidos pagrindu tapo jos turima galia, dėl to žiniasklaidos krizės požymiai buvo menkesni, atsirado galimybė efektyviau kurti politinį spektaklį.
Esminiai žodžiai: posovietinė erdvė, politinis spektaklis, žiniasklaida, posovietinis perėjimas.