Straipsnio objektas – penki išlikę Lietuvos jėzuitų provincijolo Jurgio Barščo (Jerzy Barszcz, Bartsch, Bartz, 1677–1743) proginiai pamokslai lenkų kalba: du laidotuvių, sakyti mirus žinomiems Vilniaus vyskupams Konstantinui Kazimierui Bžostovskiui (1722) ir Motiejui Juozapui Ancutai (1735), minint Vilniaus katedros klebono Petro Palubinskio 50 metų kunigavimą (1719), apie palaimintąjį Juozapatą Kuncevičių (1717) ir šv. Augustiną (1725). Barščo pamokslai anksčiau nebuvo tyrinėti, tad straipsnyje siekiama atskleisti, koks jis buvo pamokslininkas: analizuojama pamokslų struktūra, jų komponavimo priemonės ir aptariamas juose kuriamas žmogaus paveikslas. XVIII a. pirmoji pusė dar priskiriama Baroko epochai, tad pamokslai analizuojami atskleidžiant minėtos epochos retorikos įtaką.