Iš vieno pacientui artimo žmogaus išgirdau iškalbingus žodžius apie stacionarą ir jo darbuotojus: „Norėjosi pačiam pasiraitoti rankoves ir eiti reikalų tvarkyti.“ Labai daug nerimo ir bejėgiškumo, o kartu ir ryžto skambėjo iš žmogaus lūpų. Mano pasakojimas ne apie tai. Jis apie bejėgiškumą, nerimą, kartais net baimę. Apie emocijas ir jausmus, kuriuos išgyvena abi pusės: ir artimieji, ir darbuotojai.