Straipsnyje tyrinėjama subjekto ir gamtos samprata bei jų santykis F. W. J. Schellingo natūrfilosofijoje (Naturphilosophie), daugiausia remiantis šiuolaikine I. H. Granto interpretacija. Aiškinama, kad natūrfilosofija, subjektą traktuojanti kaip gaminamą gamtos, o pačią gamtą kaip absoliutų produktyvumą, tuo pačiu metu kritiškai atsigręžia į I. Kanto transcendentalinio idealizmo polinkį hipostazuoti subjektą jį atskiriant nuo gamtos. Straipsnyje taip pat teigiama, kad natūrfilosofija priartėja prie materialistinės logikos, pagal kurią subjektas, kaip gamtos produktyvumo produktas, yra vienas iš gamtos momentų, todėl jo pretenzijos galutinai apibrėžti gamtą yra nevaisingos. Teigiama, kad šis negalutinumas yra ne epistemologinio trūkumo pasekmė, bet pačios gamtos ir jos produktų ontologinė padėtis.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.