Prieš kelerius metus, recenzuodamas Leonido Donskio Forms of Hatred: The Troubled Imagination in Modern Philosophy and Literature, jį apibūdinau kaip idėjų istoriką1. Daugelis Leonidą mėgsta pristatyti kaip filosofą. Tačiau tai kiek paviršutiniškas požiūris. Leonidas nėra filosofas giežtąja to žodžio prasme. Jis vengia kurti filosofines teorijas, įrodinėti filosofines tiesas ir ginčytis dėl filosofinių principų. Jį labiau domina kultūrinę ir politinę savivoką formuoti galinčios idėjos. Jis kuria idėjų tipologijas, ieško jų tarpusavio ryšių ir domisi jų migracija iš vieno diskurso į kitą. Tai tradicinis idėjų istoriko darbas. [...]