Straipsnyje analizuojami XVIII a. ikiemigracinio periodo prancūzo guvernanto personažo tipologinės ypatybės ir jo interpretacinė specifika įvairiose literatūrinio stiliaus sistemose – XVIII a. švietėjiškoje satyroje ir XIX a. realistiniuose kūriniuose.
Švietimo epochos rusų literatūroje prancūzas guvernantas pasirodo kaip satyrinis tipas, kurio pagrindinės charakterio savybės yra neprofesionalumas, motyvuotas nemokšiškumu ir neišprusimu, ir nedorovinga moralė. XIX a. autoriai realistai (A.Puškinas, A.Gercenas), išsaugodami tam tikrais aspektais kai kuriuos struktūrinius šio satyrinio personažo bruožus, vaizduoja jį jau ne kaip žalingų ydų nešėją, o kaip būdingą XVIII a. antros pusės rusų bajorų gyvenimo reiškinį. Tuo pačiu plėtojamas ir personažo vidinis diapazonas: kartu su tradiciškai neišprususiu guvernantu (Bopre personažas Puškino romane „Kapitono duktė“) pasirodo ir išsilavinusio mokytojo auklėtojo paveikslas (Drejak Gerceno apysakoje „Pareiga aukščiau visko“). Realistiniuose tekstuose keičiasi ir prancūzo guvernanto konstruktyviniai ir stilistiniai personažo raiškos būdai. Puškinas vaizduoja jį, parodijuodamas XVIII a. satyrinę tradiciją, o Gercenas – akcentuodamas personažo ideologinius epochos bruožus.
Abu autoriai, kiekvienas savaip, išsaugo savo personažuose ir etnokultūrinius bruožus, išreikšdami juos kaip nacionalinius stereotipus.