Abstract
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Downloads
Download data is not yet available.
Most read articles by the same author(s)
-
Elena Baliutytė,
“Don’t go picking apples with the devil”: the myth of Faust in the works of Eduardas Mieželaitis
,
Literatūra: Vol. 61 No. 1 (2019): Literature
-
Aleksej Burov,
Zum Problem der Kohärenz der Komposition im Muspilli
,
Literatūra: Vol. 57 No. 4 (2015): World Literatures
-
Vilius Bartninkas,
Drama and politics in the Atlantis story
,
Literatūra: Vol. 61 No. 3 (2019): Studies of Ancient Culture and Its Reception
-
Nijolė Juchnevičienė,
Reception of Greco-Persian wars in Roman Greece: criticism of Herodotus in Plutarch
,
Literatūra: Vol. 47 No. 3 (2005): the Classics
-
Elena Proskurina,
The Chip and The Pale Truth by V. Zazubrin and Chocolate by A. Tarasov-Rodionov as “irrelevant” works: to the problem of “Red Terror” in the literature 1920s
,
Literatūra: Vol. 61 No. 2 (2019): Russian Literature
-
Darius Klibavičius,
The problem of style in Ludwig Wittgenstein’s philosophy
,
Literatūra: Vol. 51 No. 4 (2009): World Literatures
-
Rita Tūtlytė,
Die stille Moderne in der Litauischen Literatur (1962–1982)
,
Literatūra: Vol. 56 No. 1 (2014): Lithuanian Literature
-
Rimantas Kmita,
Lietuvių poezijos modernėjimas sovietmečiu: bandymas konceptualizuoti
,
Literatūra: Vol. 48 No. 1 (2006): Lithuanian Literature
-
Jovita Dikmonienė,
Magic Ritual in Seneca’s Medea
,
Literatūra: Vol. 56 No. 3 (2014): the Classics
-
Natalija Arlauskaitė,
Kam reikalingi žanrai, arba Ką senoji rusų literatūra gali papasakoti apie Dantę ir Peterį Greenaway’ų
,
Literatūra: Vol. 48 No. 2 (2006): Russian Literature