Abstract
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Downloads
Download data is not yet available.
Most read articles by the same author(s)
-
Ramunė Dambrauskaitė-Muralienė,
Venclovo Agripos Lietuvio laidotuvių kalba apie Joną Radvilą
,
Literatūra: Vol. 51 No. 3 (2009): the Classics
-
Vytautas Bikulčius,
Dabarties rekonstrukcija Marguerite’os Yourcenar romane Hadriano memuarai
,
Literatūra: Vol. 46 No. 5 (2004): Special Issue
-
Margarita Varlašina,
Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas
,
Literatūra: Vol. 51 No. 2 (2009): Russian Literature
-
Juldita Nagliuvienė,
Substancinė Dievo formos kaita kaip meninė Visybės reprezentacija (pagal Thomo Manno romaną Juozapas ir jo broliai)
,
Literatūra: Vol. 46 No. 5 (2004): Special Issue
-
Vita Paparinska,
Ancient comedy: testimony of sources
,
Literatūra: Vol. 52 No. 3 (2010): the Classics
-
Лара Лемперт,
Вильна – посттравматические нарративы
,
Literatūra: Vol. 57 No. 5 (2015): Special Issue
-
Александр Федута,
В черном-черном кабинете черный-черный человек...
,
Literatūra: Vol. 58 No. 2 (2016): Russian Literature
-
Neringa Mikalauskienė,
Motinos ir dukters ryšio transformacija Hélène Cixous kūriniuose OSNABRIUKAS ir EVA VADUOJASI
,
Literatūra: Vol. 53 No. 4 (2011): World Literatures
-
Milda Danytė,
National Past / Personal Past: Recent Examples of the Historical Novel by Umberto Eco and Antanas Sileika
,
Literatūra: Vol. 49 No. 5 (2007): Special Issue
-
Eduards Mekšs,
Есенин в творческой судьбе Арсения Формакова (20-30е годы)
,
Literatūra: Vol. 46 No. 2 (2004): Russian Literature