Abstract
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Downloads
Download data is not yet available.
Most read articles by the same author(s)
-
Мария Лоскутникова,
Мотив другого в романе Ивана Гончарова «Обрыв» (в свете становления функциональных особенностей мотива в трилогии писателя)
,
Literatūra: Vol. 54 No. 2 (2012): Russian Literature
-
Elena Baliutytė,
Studija apie Renatos Šerelytės kūrybos socialumą
,
Literatūra: Vol. 53 No. 1 (2011): Lithuanian Literature
-
Галина Михайлова,
Гетеротопии поэзии: онейрическая метареальность Анны Ахматовой
,
Literatūra: Vol. 57 No. 5 (2015): Special Issue
-
Gediminas Mikelaitis,
Literatūros teologija: identiteto paieškos
,
Literatūra: Vol. 48 No. 5 (2006): Special Issue
-
Audinga Peluritytė-Tikuišienė,
Vidurio Europos komparatyvistikos pamokos
,
Literatūra: Vol. 53 No. 1 (2011): Lithuanian Literature
-
Инга Видугирите,
Об одном источнике гоголевской зрелищности: пейзаж Брейгеля во втором томе «Мертвых душ»
,
Literatūra: Vol. 52 No. 2 (2010): Russian Literature
-
Gediminas Mikelaitis,
Stačiatikybės literatūros teologija: idėjos ir problemika
,
Literatūra: Vol. 54 No. 1 (2012): Lithuanian Literature
-
Vytautas Ališauskas,
Holy Letters among Barbarian Peoples
,
Literatūra: Vol. 54 No. 3 (2012): the Classics
-
Milda Danytė,
A dialogue of difference: Dionne Brand’s writing within Canadian culture
,
Literatūra: Vol. 55 No. 4 (2013): World Literatures
-
Inga Vidugirytė,
Meditations on the divine liturgy: boundaries of the theatricality in the creative work of Nikolay Gogol
,
Literatūra: Vol. 46 No. 2 (2004): Russian Literature