Abstract
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Downloads
Download data is not yet available.
Most read articles by the same author(s)
-
Zinaida Audzei,
The Chronotopic Structures of E. T. A Hoffmann’s World of Doubles
,
Literatūra: Vol. 57 No. 4 (2015): World Literatures
-
Emmanuelle Fantin,
Imaginaire nostalgique et publicité: le cas du petit village d’antan
,
Literatūra: Vol. 59 No. 4 (2017): World Literatures
-
Viktorija Staišiūnaitė,
Literary Hymns and Odes in the Grand Duchy of Lithuania in the 16ᵀᴴ–17ᵀᴴ Centuries: Origins
,
Literatūra: Vol. 57 No. 3 (2015): the Classics
-
Наталья Ковтун,
Uchronia as a Structure Forming Technique in Eugene Vodolazkin’s Novel Aviator
,
Literatūra: Vol. 60 No. 2 (2018): Russian Literature
-
Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė,
Naujausioji kritika apie modernistinį diskursą ankstyvuosiuose Knuto Hamsuno romanuose
,
Literatūra: Vol. 46 No. 5 (2004): Special Issue
-
Mindaugas Kvietkauskas,
Preludes of Literary Modernism in Fin-de-siècle Vilnius: Interior Culture and Private Aestheticism Texts
,
Literatūra: Vol. 48 No. 1 (2006): Lithuanian Literature
-
Катажина Сыска,
Современные идиллии. Способы и функции обращения к идиллическому хронотопу в избранных произведениях новейшей русской литературы
,
Literatūra: Vol. 57 No. 5 (2015): Special Issue
-
Павел Лавринец,
Pavel Kukolnik and Vladimir Nazimov
,
Literatūra: Vol. 59 No. 2 (2017): Russian Literature
-
Patricia Principalli,
«Autobiographie des objets» de François Bon, ou «Je vous parle d’un temps que les moins de 50 ans ne peuvent pas connaitre...»
,
Literatūra: Vol. 59 No. 4 (2017): World Literatures
-
Даниела Лугарич Вукас,
Коммунальная квартира как гетеротопия
,
Literatūra: Vol. 57 No. 5 (2015): Special Issue