Жагаристы и русская литературная среда

Abstract

„Paskutinės Vilniaus plejados“, lenkų poetų grupės „Żagary“ narių (Teodor Bujnicki, Józef Maśliński, Czesław Miłosz, Jerzy Putrament, Aleksander Rym­kiewicz, Jerzy Zagórski ir kiti) kūrybos pirmieji ver­tinimai kitakalbėje spaudoje ir vertimai į kitą kalbą pasirodė Vilniaus rusų periodikoje. Straipsnyje nagri­nėjami žagarų ir rusų literatų kontaktai literatūrinio gyvenimo kontekste bei rekonstruojamos bendros lenkų ir rusų literatų sąveikos sąlygos. Lenkų poetai ir Stepono Batoro Universiteto mokslininkai dalyva­vo Vilniaus rusų literatų renginiuose, rusų literatai skaitė pranešimus ir dalyvavo diskusijose lenkų lite­ratų vakaruose. Rusų literatūrinio gyvenimo dalyviai studijavo ar dėstė Stepono Batoro Universiteto, dirbo Vilniaus įstaigose, bendradarbiavo Vilniaus lenkų ir rusų periodinėje spaudoje kartu su savo lenkų kole­gomis. Vienam iš rusų literatūrinio gyvenimo vado­vų, produktyviam lenkų poezijos vertėjui, kritikui ir publicistui Dorofėjui Bochanui teko 1933 m. lenkų „literatūriniame trečiadienyje“ diskutuoti su Miłoszu ir kitais lenkų literatūrinio jaunimo atstovais meninio vertimo klausimais. Tas pats Bochanas skyrė daug dėmesio Bujnickio kūrybai dideliame straipsnyje apie naujausią lenkų poeziją, pateikdamas jo eilėraš­čių vertimus ir pastebėdamas Aleksandro Bloko ir Vladimiro Majakovskio įtaką (1934). Bochanas iš­kritikavo Bujnickio ir Maślińskio eilėraščius, bet tei­giamai atsiliepė apie Rymkiewicziaus, Putramento, Zagórskio kūrinius, išspausdintos pirmajame žurnalo Środy Literackie numeryje (1935). Apskritai žagarų kūryba buvo gerai žinoma Vilniaus rusų literatams, tačiau ne visai priimtina tiek dėl avangardistinės for­mos, tiek dėl kairuoliško turinio. Kita vertus, žagarai domėjosi rusų poezija nuo Puškino ir Lermontovo iki Achmatovos, Gumiliovo ir Jesenino, tačiau didesnio dėmesio Vilniaus rusų poetų kūrybai nerodė. Ši asi­metrija paaiškinama tuo, kad vietinėje rusų poezijoje dominavo konservatyvia poetinė technika; be to, rusų vilniečių literatūrinė produkcija buvo suvokiama kaip provinciali ir periferinė, o jos ignoravimą implikavo principinis žagarų universalistinė nuostata ir vadina­mo „regionalizmo“ neigimas.