Стихотворные посвящения Анны Ахматовой в социо-культурном пространстве 1940–1960-х годов

Abstract

Straipsnyje analizuojamos kitiems rašytojams dedikuotos Anos Achmatovos eilės (ciklas “Vainikas mirusiems” ir kiti tekstai). Daugiausia dėmesio kreipiama ne į tai, kada jie parašyti ir kam skirti¸ o į tai, kad eilių datavimas ir adresavimas – variatyvus, aprašomos eiliuotų “epitafijų” publikavimo istorijos. Remdamasi prancūzų sociologo ir filosofo Pierre’o Bourdieu samprotavimais, straipsnio autorė tvirtina, jog Achmatova siekė savo dedikuotas eiles pateikti kaip viešas manifestacijas. Tad XX amžiaus 5-7 dešimtmečiais Achmatova yra viena iš tų, kurie liudija egzistuojant ir įtraukia į kultūrinį procesą bei masinę sąmonę tuos autorius, kurie iš kultūros istorijos buvo išbraukti arba ignoruojami – Borisą Pilniaką, Michailą Zoščenką, Osipą Mandelštamą, Nikolajų Gumiliovą, Mariną Cvetajevą ir kitus. Atskirų dedikacijų (Borisui Pasternakui, Michailui Bulgakovui) sukūrimo ir paskelbimo (cenzūros ir ne cenzūros aplinkybėmis) istorijos suteikia galimybę vertinti poetės “epitafijas” kaip dar vieną rašytojų reabilitavimo/kanonizavimo formą.