Tyrimas skiriamas daugiausiai nagrinėtam lietuvių literatūros kūriniui Antano Vienuolio apsakymui „Paskenduolė“ (parašytas 1909, paskelbtas 1913), atsiliepiant į Algirdo Juliaus Greimo atliktą Guy de Maupassantʼo „Dviejų draugų“ analizę ir jos trikdantį teiginį, kad analizuotas apsakymas „Du draugai“ skaitytinas ne kaip realistinis, o kaip simbolistinis tekstas. Analizuojant „Paskenduolę“ atskleidžiama atskleidžiama sociolektinių vaizdinių ir idiolektinių interpretacijų poleminė struktūra, rekonstruojami socialinio lėmėjo ir sakytojo požiūrį artikuliuojantys figūratyvūs universumai, įrodinėjama, kad apsakymas atitinka daugiaizotopinio teksto definiciją, gali būti laikomas ir parakrikščionišku, ir antikrikščionišku mitu. Nagrinėjamas tekstas susiejamas su netiesiogiai išreikštu „rožančiaus“ ir „kryžiaus kelio“ maldų naratyvu bei vasaros švenčių ciklu, atveriama anagoginė prasmės prieiga. Kūrinio įtaigumas aiškintinas ir jo komunikacine strategija, primenančia religiniam menui būdingą pasijinį žiūrovo įsitraukimą. Kaip vienas iš vertingiausių šio apsakymo bruožų atsiskleidžia parabolėms būdingas į savarankišką suvokimą orientuoto adresato vaidmuo. Daroma išvada, kad „Paskenduolė“ – pirmas modernus mitinis diskursas lietuvių literatūroje.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.