Šiame straipsnyje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žydų ekonominės veiklos, kreditų teikimo ir gavimo sąlygos, partneriai ir praktikos XVII–XVIII a. Iki šiol žydų įsitraukimas į kreditinius santykius LDK atskirai nagrinėtas nebuvo, o išvados paprastai darytos remiantis pavyzdžiais iš Lenkijos. Dėl to dažnai tai, kas buvo ištirta lenkų istoriografijos, implicitiškai buvo taikoma ir LDK, nors socioekonominė struktūra abiejose Abiejų Tautų Respublikos dalyse galėjo būti skirtinga. Tai lėmė, kad tyrimas iš principo yra lyginamasis, siekia atsakyti į klausimą, ar žydų, kaip kreditorių ar debitorių, veikla LDK turėjo savitų bruožų ir skyrėsi nuo nagrinėtų atvejų Lenkijoje, ar iš principo buvo panaši. Nors pagrindinės tendencijos visoje ATR buvo vienodos, tai yra XVII a. padidėjo žydų bendruomenių įsiskolinimas ir sumažėjo pavienių žydų galimybės skolinti, tyrimas atskleidė, kad egzistavo ir tam tikrų skirtumų. Visų pirma, XVII a. monetarinė ir finansų krizė Europoje greičiau ir stipriau paveikė Lenkijos žydų galimybes skolintis ir skolinti, o LDK žydų dalyvavimo kredito rinkoje XVII a. galimybes labiausiai veikė amžiaus vidurio Tvanas. Tiek Lenkijoje, tiek LDK tai lėmė ypač smarkų bendruomeninių skolų padidėjimą. Šias skolas dažniausiai finansuodavo Bažnyčia, galėjusi palankiomis sąlygomis suteikti didelius skolinto kapitalo kiekius. LDK žydų bendruomenės, XVIII a. vidurio duomenimis, buvo labiau įsiskolinusios nei Lenkijos žydų bendruomenės. Pavieniai žydai tiek Lenkijoje, tiek LDK liko svarbūs kreditoriai mažesniųjų ir vidutinių paskolų segmente, tiesa, jų aktyvumas priklausydavo nuo vietos ypatybių ir galimybių sukaupti reikiamą kapitalą. Visą XVII a. ir XVIII a. pirmąją pusę Lenkijoje žydai skolindavo brangiau nei tai darydavo LDK žydai, tačiau
XVIII a. antrojoje pusėje, pasikeitus ekonominiam klimatui, žydų ir kitų ekonominių grupių kreditas Lenkijoje jau paprastai būdavo pigesnis nei LDK.