Lietuvos istoriografijos tradicijoje kartkartėmis pasirodo tvirtinimų, kad Lietuvos istorijos mokslo kontekste trūksta refleksyvios teorinės minties. Tokių tvirtinimų ne vieną rastume tiek prieškario, tiek sovietmečio, tiek dabarties tekstuose. Zenono Norkaus studija „Istorika: istorinis įvadas“, reikia pripažinti, kol kas yra gana vieniša Lietuvos istoriografijos kontekste. Skeptiškų ir savikritiškų tvirtinimų adekvatumą ir pagrįstumą galėtume pamatuoti atsižvelgdami ir į tai, jog dėmesys, kad ir negausių Lietuvos istorikos tekstų analizei, tikrai nėra pakankamas, juo labiau visa apimantis. Neturėdami istorikos analizei skirto probleminio svarstymų lauko, dažnu atveju netenkame galimybės korektiškai paaiškinti ne tik minėtus vietinius istorikos sričiai skirtus tekstus, bet ir sunkiai galime juos identifikuoti ir bendrame europinės istorikos sklaidos žemėlapyje. Šio straipsnio tikslas – lyginamuoju požiūriu apibūdinti istorikos formas ir jų genezę Lietuvos universitete XX a. trečiame dešimtmetyje, koncentruojantis į trijų profesorių, dėsčiusių teorines metodologines istorijos disciplinas Kaune, atvejus. Minėtų profesorių palikimas istorikos srityje kaip visuma šiame straipsnyje detaliai nėra nagrinėjamas. Kadangi ne visi prieškario Lietuvos istorikos šaltiniai, nors jie ir būtų vieni reikšmingiausių teorinės minties liudijimų, yra tapę integralaus teorinių metodologinių orientacijų tyrimo dalimi, šiame straipsnyje pirmiausia keliamas uždavinys argumentuoti vieno ar kito teorinio metodologinio šaltinio priskyrimą ar nepriskyrimą istorikos sričiai. Reikšmingiausia darbo intencija yra paaiškinti, kaip XIX a. pabaigoje europinės istorikos suskilimas į istorijos metodo vadovėlių istoriką ir filosofiškai orientuotą istoriką (kritinę istorijos filosofiją) atsispindėjo Lietuvos istorijos moksle institucionalizacijos ir profesionalizacijos laikotarpiu. Atskirą vietą straipsnio teminiame kryptingume turi ir dar vienas aspektas – pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje rimčiau atkreipiamas dėmesys į vėlyvojo istorizmo klasiko, žymaus vokiečių istorijos metodologo Ernsto Bernheimo (1850–1942) populiarumo Lietuvos istorijos mokslo metodologinėje savimonėje klausimą. Probleminiai klausimai šiandienos tyrimams formuluojami apmąstant dabarties tyrimų situaciją, įvertinant naujas tyrimų perspektyvas ir galimybes. Panoraminėje tyrimų srities horizonto refleksijoje atveriami tam tikri pasiūlymai, iškeliamos hipotetinės prielaidos dabarties tyrimams.