Vytautas Triponis
Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos centras,
Antakalnio g. 57, LT-2040 Vilnius
El paštas: vytautas.triponis@mf.vu.lt
Įvadas / tikslas
Straipsnyje apibendrinami literatūros apie galūnių edemą duomenys, atkreipiant dėmesį į pirminę ir antrinę limfedemą kaip mažiau žinomą galūnių edemos priežastį.
Rezultatai
Chirurgo praktikoje dažniausiai pasitaiko antrinė limfedema. Pirminė limfedema palyginti reta. Nors ji buvo laikoma įgimta, tačiau pastarųjų metų patirtis parodė, kad ji gali būti įgyta, pasireiškus limfagyslių idiopatinei obliteracijai jauniems individams. Gera antrinės limfedemos diagnostika padeda parinkti racionalų gydymo metodą. Pagrindiniai antrinės limfedemos diagnostikos metodai yra: anamnezė, apžiūra, limfoscintigrafija, limfografija, kompiuterinė tomografija, branduolinis magnetinis rezonansas. Gydoma limfos drenavimu, medikamentais, mikrochirurginėmis rekonstrukcinėmis operacijomis, limfagyslių ir limfmazgių dekompresija. Veninė edema šalinama chirurginiais būdais, kompresine terapija ir medikamentais, tačiau svarbiausias – antirefliuksinis gydymas.
Išvados
Prieš pradedant gydyti, būtina nustatyti galūnių edemos priežastį: diferencijuoti vietinę limfedemą nuo bendrinės, išsiaiškinti, ar edemos nesukėlė venų liga. Gydymo metodas parenkamas tik nustačius topinę diagnozę. Pagrindinis limfedemos gydymo būdas – limfos drenavimas fizinėmis priemonėmis ir antirefliuksinė terapija, kai edemą sukelia venų liga.
Prasminiai žodžiai: limfedema, lėtinis veninis nepakankamumas, konservatyvus ir chirurginis edemos gydymas
The diagnosis and treatment of lymphedema
Vytautas Triponis
Background / Objective
The article reviews the data on edema of the extremities emphasizing the primary and secondary lymphedema as less known entity in surgical practice.
Results
The secondary lymphedema is the most frequently encountered in surgical clinic. The primary lymphedema is rather rare. Though it was presumed to be congenital the recent experience has showed it to be acquired and caused by idiopathic fibrotic process in some young individuals. The adequate diagnostic methods of secondary lymphedema provide choosing the right option of treatment. The main diagnostic methods are the history and physical examination, lymphoscintigraphy, lymphoangiography, computed tomography, magnetic resonance imaging. The therapy includes manual lymphatic drainage, medicaments, microsurgical reconstructive procedures, decompression of lymphatic system. Venous edema is managed by surgical means, compression and by drug therapy antireflux methods being the most important.
Conclusions
Before starting treatment it is necessary to find out the cause of edema, distinguish generalized edema from local one and to make sure whether it was not caused by venous disease. The method of treatment have to be chosen only after topic diagnosis is established. The main treatment of lymphedema is manual lymphatic drainage and antireflux therapy in cases of venous disease.
Keywords: lymphedema, chronic venous insufficiency, conservative and surgical treatment of edema