Knygotyra ISSN 0204–2061 eISSN 2345-0053
2024, vol. 82, pp. 53–87 DOI: https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2024.82.3

Nespaustuvinė periodika Vrublevskių bibliotekoje: ką Lietuvos leidybos istorijai pasakoja rinkinys?

Rima Cicėnienė
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Žygimantų g. 1, LT-01102 Vilnius
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas
Saulėtekio al. 9, LT-10222 Vilnius
El. paštas rima.ciceniene@mab.lt

Santrauka. Lietuvoje nespaustuvinė periodika jau daugiau nei šimtą metų domina mokslininkus, bibliotekininkus ir kraštotyrininkus. Norint suprasti šį nespaustuvinės periodikos reiškinį Lietuvoje, jo vietą gausėjančios nacionalinės informacijos sraute, valstybės leidybos istorijoje, būtina sutelkti kiek įmanoma gausesnę šių periodinių leidinių šaltinių bazę, žinoti svarbiausius rinkinius. Šiuo straipsniu siekiama pristatyti LMAVB Rankraščių skyriuje saugomo nespaustuvinės periodikos rinkinio tyrimą knygotyriniu aspektu ir atskleisti jo, kaip visumos, informatyvumą Lietuvos leidybos istorijai. Tyrimo objektu tapo visi de visu identifikuoti ir sutelkti į sąlyginį rinkinį nespaustuvinės periodikos leidiniai, nepaisant chronologinių rėmų, kalbos, rašto sistemos ar šrifto, leidybos geografinės vietos. Šiuo metu Rankraščių skyriuje yra užfiksuoti 154 pavadinimų laikraštėliai. Siekiant tikslo, pirmiausia bus aptarta istoriografija, skirta nespaustuvinei periodikai Lietuvoje ir LMAVB, bus nustatyta objektų kaupimo istorija Bibliotekoje, o sudarytas rinkinys analizuojamas chronologiniu, geografiniu, kalbiniu, tipologiniu ir žanriniu aspektais. Leidinių metrikose, tekstuose užfiksuotos informacijos tyrimas suteikė žinių apie nespaustuvinės leidybos procesus, sudarė galimybę juos palyginti su profesionaliosios periodikos leidybos procesais. Rinkinio istorija lėmė, kad LMAVB Rankraščių skyriuje sukauptas dar vienas daugiakalbis, XIX a. pabaigą – 1946 m. aprėpiantis nespaustuvinės periodikos rinkinys, sudėtimi skirtingas nuo rinkinio Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriuje. Numatytais aspektais atlikta rinkinio sudėties analizė patvirtina Lietuvoje gyvavusių leidinių kalbinę, žanrinę ir tipologinę įvairovę. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad, nors ir leista nedidelėmis apimtimis, nespaustuvinė periodika artėjo prie profesionaliosios ir prisidėjo prie nacionalinės informacijos srauto užpildydama informacijos ir turinio spragas. Ji tapo erdve jauniems kūrėjams atsiskleisti ir demonstruoti praktines žinias, taip pademonstruodama nespaustuvinės periodikos leidybos veiklų potencialą, užauginusį ne vieną Lietuvos profesionaliosios spaudos veikėją. Rinkinio objektai liudija apie periodikos leidybos praktikų įvairovę, į leidybos procesus įtrauktas socialines grupes, kartu atskleidė kintančią visuomenę, jos aspiracijas. Tyrimui sutelktas rinkinys teikia naujos, dar nenaudotos informacijos mokslo tyrimams apie Lietuvos jaunimo, kareivių skaitymą, kūrybą, atskleidžia jų domėjimosi sritis. Rinkinio objektai tampa aktualiu šaltiniu kalbos, dailės istorijos, lyčių, kūrinių pakartotinio panaudojimo klausimų ir pan. tyrimams.

Reikšminiai žodžiai: nespaustuvinė periodika, leidybos istorija, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai, vienkartiniai leidiniai, rankraštinis laikraštėlis, hektografija, šapirografija.

Non-print Periodicals in the Wroblewski Library: what does the Collection Tell us about the History of Publishing in Lithuania?

Summary. In Lithuania, non-print periodicals have been of interest to scholars, librarians, and local historians for over a hundred years. To understand the phenomenon of non-print periodicals in Lithuania, its place in the increasing national information flow, and the history of state publishing, it is necessary to gather as extensive a base of these periodical sources as possible and know the main collections. This article aims to present the study of the non-print periodicals collection stored in the Manuscripts Department of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences from the perspective of book science and reveal its informativeness as a whole for the history of Lithuanian publishing. The research object became all the identified non-print periodical publications collected into a conditional collection regardless of chronological frameworks, language, writing system, font, or publishing geographic location. Currently, the Manuscripts Department has recorded as many as 154 titles of small newspapers. To achieve the goal, first, historiography dedicated to non-print periodicals in Lithuania and the Wroblewski Library will be discussed, the history of object collection in the library will be determined, and the formed collection will be analysed in chronological, geographical, linguistic, typological, and genre aspects. The study of the information recorded in the publications’ metrics and texts provided insights into the processes of non-print publishing and allowed for comparisons with the processes of professional periodicals publishing. The history of the collection led to another multilingual collection of non-print periodicals covering the period between the late 19th century to 1946 in the Manuscripts Department of the Wroblewski Library, different in composition from the collection in the Rare Books and Old Periodicals Department. The analysis of the collection’s composition by designated aspects confirms the linguistic, genre, and typological diversity of publications that existed in Lithuania. The study allows us to state that although published in small volumes, non-print periodicals approached professional ones and contributed to the national information flow, filling informational and content gaps. They became a space for young creators to unfold and demonstrate practical knowledge, showcasing the potential of non-print periodicals publishing activities, which nurtured more than one professional press figure in Lithuania. The objects of the collection testify to the diversity of periodical publishing practices, and social groups involved in the publishing processes, and reveal the changing society and its aspirations. The collection gathered for the study provides new, unused information for scientific research on the reading and creativity of young people and soldiers, revealing their areas of interest. The collection’s objects become a relevant source for research on language, art history, gender, issues of the reuse of works, etc.

Keywords: non-print periodicals, publishing history, Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, newspapers, magazines, bulletins, one-time publications, manuscript newspaper, hectography, mimeography.

Received: 2024 02 19. Accepted: 2024 04 09
Copyright © 2024 Rima Cicėnienė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access journal distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Lietuvoje nespaustuvinė periodika jau daugiau nei šimtą metų domina knygotyrininkus, bibliografus, spaudos istorikus, bibliotekininkus ir kraštotyrininkus. Naujausioje profesionaliosios lietuvių periodikos raidos 1823–1940 m. tyrimą apibendrinančioje studijoje knygotyrininkas ir bibliografas Tomas Petreikis pastebėjo, kad „XIX a. antrojoje pusėje atsiradę operatyvieji spaudos dauginimo prietaisai išplėtė periodikos leidėjų interesus“, tačiau „šie iš rankraščių ir mašinraščių padauginti leidiniai dėl trumpų gyvavimo metų ir ribotų tiražų svarba neprilygo spaustuvių produkcijai“1. Su šiuo teiginiu, matyt, galima sutikti, tačiau taip pat suprantame, kad šie nespaustuviniu būdu dauginti leidiniai, gyvavę visą aptariamą laikotarpį, suvaidino ir savo vaidmenį to meto gausėjančios nacionalinės informacijos sraute. Norint detaliau atskleisti ir suprasti šį nespaustuvinės periodikos reiškinį Lietuvoje, jo svarbą leidybos istorijoje, būtina sutelkti kiek įmanoma baigtinę šių periodinių leidinių šaltinių bazę, žinoti svarbiausius rinkinius, pasitelkti istoriografijoje jau aptartus dalykus.

Šiuo straipsniu siekiama pristatyti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (toliau – LMAVB) Rankraščių skyriuje2 sukauptos nespaustuvinės periodikos tyrimą knygotyriniu aspektu ir atskleisti saugomos visumos informatyvumą Lietuvos leidybos istorijai. Tyrimo objektu tapo visi identifikuoti ir sutelkti į sąlyginį rinkinį (toliau – rinkinys) nespaustuvinės periodikos leidiniai, nepaisant chronologinių rėmų, kalbos, rašto sistemos ar šrifto, leidybos geografinės vietos. Šiuo metu, pirminiais duomenimis, Rankraščių skyriuje yra užfiksuoti 154 pavadinimų laikraštėliai3. Siekiant tikslo, pirmiausia bus aptarta istoriografija, skirta nespaustuvinei periodikai Lietuvoje ir LMAVB, bus nustatyta objektų kaupimo istorija Bibliotekoje, leisianti suprasti šio sąlyginio rinkinio susiformavimo sąlygas ir saugojimą skirtinguose LMAVB padaliniuose. Rinkinio sudėties analizė chronologiniu, geografiniu, kalbiniu, tipologiniu ir žanriniu aspektais detaliau atskleis sukauptų objektų įvairovę ir informacinį potencialą. Leidinių metrikose, tekstuose užfiksuotos informacijos analizė suteiks žinių apie nespaustuvinės leidybos procesus (naudotas technikas, leidybos periodiškumą, platinimo būdus, kainodarą, auditoriją bei leidybos procese dalyvavusius asmenis) Lietuvoje. Gautus duomenis lyginant su jau žinomais profesionaliosios periodikos leidybos procesais, bus bandoma nustatyti nespaustuvinės periodikos leidybos ypatumus, kartu ir bent kiek išplėsti Lietuvos periodikos leidybos istorijos žinias.

Tyrime terminu nespaustuvinė periodika įvardijame visus periodinius leidinius, parašytus ranka ar spausdinimo mašinėle ir tiražuotus visais to meto dauginimo prietaisais. Straipsnyje sinonimiškai vartojamos ir dar XX a. pradžioje prigijusios sąvokos rankraštinis laikraštėlis arba laikraštėlis, taip pat terminai dauginimo prietaisais, operatyviosiomis dauginimo priemonėmis spausdinti, tiražuoti leidiniai. Taip nubrėžiama skirtis nuo spaustuvėse, poligrafiniu būdu ir profesionalių kolektyvų išspausdintų leidinių, dar įvardijamų profesionaliosios periodikos terminu4.

Tyrimų šaltiniai, eiga ir taikyti metodai. Pirmą tyrimo šaltinių grupę sudaro LMAVB fondų komplektavimo istorijos dokumentai, saugomi institucijos skyriuose. Juose buvo nustatyti dokumentų masyvų ar pavienių objektų priėmimo faktai, bandyta atsekti jų judėjimą Bibliotekos fonduose. Rinkinio istorijai ištirti naudotas istorinis aprašomasis bei kritinės dokumentų analizės metodai, leidę gautą informaciją apibendrinti. Siekiant identifikuoti ir sutelkti tyrimo objektą, buvo naudojamas de visu metodas. Jis leido rankraščių fonde atrinkti tyrimui tinkamus, nespaustuviniu būdu padaugintus leidinius, atskirti juos nuo spausdintų poligrafiniu būdu. Pasitelkus bibliografinį metodą buvo sukurti arba patikslinti identifikuotų objektų aprašai, leidinių metrikose fiksuojantys leidybos istorijai svarbius duomenis. Tokiu būdu tiek patys periodiniai leidiniai, tiek jų metrikos tapo kita tyrimo šaltinių grupe leidybos procesams aptarti. Tam buvo pasitelkti empirinių duomenų kritinės analizės ir sintezės metodai. Siekiant išryškinti nespaustuvinės leidybos ypatybes, lyginamajai analizei teorinį pagrindą ir galimybę suteikė jau minėtas T. Petreikio atliktas periodinių leidinių lietuvių kalba 1823–1940 m. tyrimas, jo pasitelkti metodologiniai sprendimai. Suvokiant Lietuvos periodikos leidybą aptariamu laikotarpiu kaip daugiakalbį, daugiakultūrį reiškinį, šiai lyginamajai analizei buvo pasitelkti visų identifikuotų objektų, siejamų su Lietuva, duomenys. Apibendrinimas ir interpretavimas buvo panaudoti formuluojant galutines tyrimo įžvalgas.

Straipsnio tekste dėl duomenų gausos pasitelkiami tik tie periodiniai leidiniai, kurie geriausiai iliustruoja įžvalgas. Kadangi informacija apie saugomus laikraštėlius dar netolygi, nurodomas tik konkretus pasitelktas numeris, o ne išsamus bibliografinis aprašas.

Temos ištirtumas

Periodikos istoriografijos istorija jau trumpai aptarta anksčiau minėtos T. Petreikio studijos įvade. Tad straipsnyje pasitelksime tik tuos darbus, kurie susiję su dauginimo prietaisais platintos periodikos fiksavimu ar aptarimu ir svarbūs atliekamam tyrimui. Pirmi nespaustuvine periodika susidomėjo aušrininkai, bibliografai ir knygos istorikai, ėmęsi kaupti faktografinę informaciją apie lietuvių kalba leidžiamas knygas, kartu ir periodiką. Jie į leidinius žiūrėjo bibliografiniu aspektu ir dažnai neakcentavo jų leidybos būdo. Pirmąjį rankraštinio laikraščio paminėjimą aptinkame 1883 m. Aušros laikraštyje: Jonas Šliūpas (1861–1944) užsiminė apie raszita gazēta Kalvis melagis5. Šią informaciją 1894 m. pakartojo Silvestras Baltramaitis (1841–1818), rinkęs duomenis apie spaudą lietuvių kalba ir registravęs ne tik spaudinius, bet ir lietuviškus rankraščius. Tarp 120 objektų jis užfiksavo ir du rankraštinius Peterburge studijavusių studentų laikraštėlius – jau minėtą Kalvį melagį (1875–1876) ir Žinių nešėją (1884–1885) bei nurodė pastarojo leidinio dviejų numerių turinį6. Po poros dešimtmečių į Vaclovo Biržiškos (1884–1956) akiratį pateko 1856 m. pabaigoje Lauryno Ivinskio (1810–1881) parengto Aitvaro (Ajtwaras) pirmojo numerio projektas, pažymėtas 1857 m. sausio 1 d.7 Toks ranka parengtas numeris, matyt, turėjo tapti pagrindu spausdintam variantui. Deja, leidimas šį laikraštį leisti nebuvo išduotas, tad numeris ir liko tik prototipu spausdintam leidiniui. 1922 m. V. Biržiška pirmame profesiniame žurnale Knygos ėmė dalimis leisti Lietuvos spaudinių bibliografiją, o joje vietą rado ir nespaustuvinė periodika. Tame pat pirmame numeryje Aleksandras Ružancovas (Ružanec, Alies Smaleniec8, 1893–1966) pristatė tris 1920–1921 m. Lietuvoje ėjusius šapirografu daugintus laikraštėlius baltarusių ir lietuvių kalbomis9, o po poros metų sudarė „Lietuvos kariuomenės dalių laikraštėlių (1919–1922)“ sąrašą10. Dar po kelerių metų apie periodikos raidą Šiauliuose rašęs Peliksas Bugailiškis (1883–1965), bent kelių periodinių leidinių iniciatorius ir redaktorius, tarp visų išvardytų spaudinių paminėjo ir vieną nuo 1926 m. Šiaulių valstybinės gimnazijos moksleivių leistą laikraštį Varpai11. Vienas hektografuotas leidinys – Kovotojas (1924) – užfiksuotas ir 1933 m. Jokūbo Stiklioriaus (1871–1942) publikuotame Mažosios Lietuvos (ir Klaipėdos krašto) periodinių leidinių sąraše12. Išsamiausią to meto teminį sąrašą, matyt, reiktų priskirti Petrui Jakštui (1899–1988), kuris, aprašydamas Lietuvos karinę spaudą nuo XVI a. iki 1938 m., fiksavo visus jam žinomus bibliografinius vienetus, tarp jų ir 1921 m. pradėtą leisti šapirografuotą laikraštėlį baltarusių kalba Waiskowy13. Dar detaliau jis surašė karinėse dalyse 1919–1929 m. leistus laikraštėlius: sąraše 30-ies pavadinimų leidiniai lietuvių ir lenkų kalbomis, jų redaktoriai. Kartu nurodyta spaudos technika: šapirografai, opolografai ir hektografai14. Apie nespaustuvinių leidinių gausą užsimena ir vienu stambiausiu lietuviškos periodikos kolekcionieriumi 1930 m. vadintas Jonas Kirlys (1891–1985) trumpoje publikacijoje „Prieškarinė mūsų periodika“: Čia neminiu visokių rankraštinių, hektografuotinių laikraštėlių, kurių prieškario laikais buvo labai daug, ypatingai mokyklinėje jaunuomenėje.15 Periodinių leidinių istorijai skirtoje studijoje Iš mūsų laikraščių praeities (1932) V. Biržiška trumpą skyrelį skiria ir ankstyviausiems rankraštiniams, hektografuotiems leidiniams. Jis mini septyniolika 1875–1903 m. mokyklose, mokytojų seminarijose, slaptose jaunimo ir studentų organizacijose sudarytų leidinių, platintų Lietuvoje, Maskvoje ir Peterburge16. Biržiškos darbuose buvo akcentuojamas periodikos, spaustuvinės ir rankraštinės, padaugintos specialiais prietaisais, leidybos tikslas – užpildyti legalios spausdintos periodikos trūkumą XIX a. pabaigoje, tenkinti visuomenės poreikį skaityti, mokytis lietuvių kalba, pasipriešinti lietuvių kalbos draudimui spaudoje17, o kartu ugdyti trūkstamus periodinio leidinio organizavimo, leidybos įgūdžius. Svarbu ir tai, kad pirmuose V. Biržiškos tekstuose įsitvirtino ilgus metus vartojama sąvoka rankraštinis laikraštėlis, skirta ranka rašytiems ir hektografu, šapirografu ar kita technika daugintiems periodiniams leidiniams vadinti.

Nepriklausomai nuo profesionaliosios periodikos raidos Lietuvoje pakilimų ir nuosmukių iki 1940 m.18, išsamesnių mokslinių tekstų ar darbų apie rankraštinius laikraštėlius neaptikome. Kaip ir informacijos apie Lietuvos teritorijoje (apimant ir Vilniaus kraštą) platintus nespaustuvinės periodikos leidinius lenkų, baltarusių, jidiš ar vokiečių kalbomis. Tik pavieniai egzemplioriai ar atskiroms politinėms jėgoms atstovaujantys leidiniai buvo fiksuojami teminėse bibliografijose19, pristatomi enciklopedijose ir žinynuose, aptariami istorikų monografijose20, pavieniuose mokslo straipsniuose21, žurnalistams skirtuose vadovėliuose22. Tekstuose nespaustuviniu būdu leisti pavieniai laikraštėliai analizuojami ideologiniu, organizaciniu ar visuomeniniu aspektu, dažnai kaip žurnalistikos istorijos objektai. Tyrimai paremti jau istoriografijoje fiksuotų ar archyvuose naujai atrastų egzempliorių pagrindu23. Naujausiu darbu, kuriame dėmesio skirta ir nespaustuvinei periodikai, laikytina 2018 m. publikuota Žiedūnės Zaveckienės monografija, skirta Lietuvos jaunimo spaudai 1918–1940 m.24 Knygos šaltinių sąrašas nukreipia mūsų žvilgsnį į Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (toliau – LNMMB) tęsiamus retrospektyviosios Lietuvos bibliografijos darbus. Pradėjus lietuvių periodikos bibliografavimą, į tyrėjų akiratį sugrįžo ir nespaustuvinė periodika. Pavyzdžiui, Rima Dirsytė skyrė dėmesio laikraštėlių turiniui, publikuotų tekstų tematikai25. Tačiau didžiausią įdirbį ieškant naujų artefaktų, registruojant ir aprašant laikraštėlius priskirtume LNMMB bibliografei Danguolei Narkevičienei. Straipsniuose tyrėja aptarė šių spaudos vienetų bibliografavimo darbų svarbą, istoriografiją, atskleidė naujus, bibliografijoje nežinotus leidinius, aptarė at­skirus laikraštėlius26. Kartu ji pateikė tuo metu bibliografų turėtą informaciją – Bibliografijos ir knygotyros centre iš įvairių rašytinių šaltinių, peržiūros de visu žinota apie 100 rankraštinių ir daugiau kaip 1 000 kitais dauginimo būdais atspausdintų periodinių leidinių27. Manytina, kad šiuo metu šis sąrašas dar gausesnis, nes šiame centre jau baigiama sudaryti šių laikraštėlių retrospektyvioji bibliografija. Jos dalimi turėtų tapti ir LMAVB saugomas nemažas dauginimo prietaisais spausdintos periodikos rinkinys. Kiek jis žinomas mokslo visuomenei? Kodėl jis nepateko į Ž. Zaveckienės akiratį?

Istorikams ir bibliografams gerai žinoma LMAVB Retų spaudinių skyriuje saugoma nespaustuvinė periodika. Kai kurių laikraščių turinys aptartas jau minėtuose D. Narkevičienės, R. Dirsytės tekstuose, taip pat LMAVB darbuotojos Jolantos Stasytės-Berniūnienės straipsnyje apie skyriuje saugomą 1941–1944 m. periodiką, tarp kurios gausu ir įvairiai daugintų laikraštėlių28. Bene išsamiausiai skyriuje saugomą nespaustuvinę periodiką surašė ir bibliografiniu aspektu aptarė Aida Grybienė. Ji fiksavo Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriuje saugomų įvairiakalbių 255 laikraštėlių pavadinimus: nuo 1866 m. grafų Tiškevičių iniciatyva leisto humoristinio laikraštėlio prancūzų kalba La limande (Plekšnė) iki 1988–1989 m. leistų Lietuvos Sąjūdžio leidinių29. Sąraše užregistruoti leidiniai, dauginti tiek dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiek už jos ribų. Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriuje saugomi objektai aprašyti LMAVB informacinėje sistemoje, jų suskaitmenintus vaizdus vartotojai gali peržiūrėti bibliotekos Skaitmeniniame archyve30. Apie šio rinkinio laikraštėlius visuomenei pasakota parodose, garso įrašuose, sklaidos tekstuose.

Tačiau LMAVB sukauptas ir kitas nemažas dauginimo prietaisais spausdintos periodikos rinkinys, saugomas Rankraščių skyriuje. Šie objektai mokslo visuomenei žinomi mažiau ir kol kas visai nėra aptarti. Apie pavienius egzempliorius nuo 1960 m. žinojo tik specialiai šia spaudos forma besidomintys tyrėjai31, baltarusių ir lietuvių istorikai, domėjęsi visuomeniniais judėjimais. Kai kurie pavadinimai jau yra įtraukti į kolegų sudaromus kontrolinius periodinių leidinių sąrašus, o kai kurie dokumentai dar nėra sulaukę nei vieno skaitytojo. Galima tik numanyti, kad tokią situaciją lėmė nespaustuvinės periodikos kaupimo ir saugojimo istorija LMAVB.

Nespaustuvinės periodikos rinkinio lmavb rankraščių skyriuje istorija

Po Antrojo pasaulinio karo atnaujinus Lietuvos TSR mokslų akademijos bibliotekos veiklą, jau 1945 m. Mokslų akademijos Prezidiumo nutarimu nustatytoje bibliotekos struktūroje atsirado Spaudinių skyrius su Senų spaudinių, Knygų, Periodikos ir Spaudinių „magazinų“ (arba šiandienos terminija – fondų) poskyriais bei Ypatingų rinkinių skyrius su Rankraščių, Meno ir Kartografijos poskyriais32. Vėliau jie tapo šiandienos Retų spaudinių ir Rankraščių skyriais. Į juos pateko perimti Valstybinės Vrublevskių bibliotekos rinkiniai: senosios knygos, įvairialaikė ir įvairiakalbė periodika, rankraštiniai ir archyviniai dokumentai. Politinių pervartų metu 1939–1945 m. iš įvairių komplektavimo šaltinių sukaupti knygų, periodikos, dokumentų rinkiniai, dažniausiai netvarkyti, buvo kaupiami tuo pat metu įsteigtame Komplektavimo skyriaus Rezerviniame (dabar vadinamame Atsargos) fonde. Šie dokumentai palengva buvo tvarkomi ir skirstomi į kitus bibliotekos fondus, taip pat naudojami mainams33. Ankstyviausias fiksuotas atvejis – tai 1960 m. iš Rezervinio fondo į Rankraščių skyrių perduotas Joniškio mokinių laikraštėlio Moksleivių mintys 1923–1924 m. komplektas34. Dar viena dalis Bibliotekoje jau saugotų ir naujai gautų periodinių leidinių buvo perkelta į įsteigtą Specialųjį knygų fondą (dar vadinamą tiesiog Spec. fondu)35. Jame buvo kaupiami ir saugomi ideologiškai kenksmingi ir buržuazinės Lietuvos praeitį menantys spaudiniai36. 1991 m. pavasarį šis fondas buvo panaikintas, o jame buvusi didžioji dalis dokumentų perduota tuometiniam Retų spaudinių skyriui. Dėl gausaus fondo papildymo tęstiniais leidiniais Bibliotekoje buvo įkurtas atskiras Senosios periodikos skyrius, kuris jau XXI a. pradžioje vėl grįžo į Retų spaudinių skyrių ir tapo jo sektoriumi. Tad nenuostabu, kad Retų spaudinių skyriuje buvo sukauptas ir didžiausias nespaustuvinės periodikos skaičius.

Pirmaisiais pokario dešimtmečiais išteklių komplektavimo tvarkos ir kriterijai buvo kuriami, o tiek seniau gautus, tiek naujai gaunamus leidinius, rinkinius kolegos tvarkė keliais būdais. Pokario laikotarpiu ne itin stengtasi laikytis fondo ar kolekcijos kilmės ir vientisumo principo (respect des fonds). Tad vienu svarbiausių kriterijų tapo dokumento sukūrimo būdas: tai rankraštis ar spaudinys. Nespaustuviniu būdu padauginti laikraštėliai apibūdinime turėjo bent du raktinius žodžius: periodinis leidinys ir rankraštinis dokumentas37. Tai leido Rezervinio ir Spec. fondų darbuotojams, besivadovaujantiems turima kompetencija, dokumentus priskirti tiek senųjų periodinių leidinių rinkiniui, tiek rankraštinei kolekcijai38.

LMAVB Rankraščių skyriaus komplektavimo dokumentuose fiksuoti tik pavieniai vėlesni rankraštinių laikraštėlių įsigijimo ir perdavimo atvejai su nuoroda į priskirtą saugojimo fondą. Kortelių sisteminiame kataloge identifikavus dauginimo prietaisais leistus laikraštėlius ir jų proveniencijas (antspaudus, saugojimo šifrus, dovanojimo bei nuosavybės įrašus) de visu, išaiškėjo aptariamų dokumentų kilmė (komplektavimo šaltinis) ir buvo patikslintas patekimo į rankraštyną kelias (komplektavimo būdas).

Pirmieji rankraštiniai laikraštėliai buvo perimti iš Valstybinės Vrublevskių bibliotekos 1940 metais ir pateko į Rankraščių skyriuje suformuotą Bendrąjį fondą (F9), o pavieniai egzemplioriai buvo nukreipti į Spec. fondą. Jau kitais, 1941 m., Bibliotekai buvo perduota panaikinta Lietuvos kariuomenės biblioteka (veikusi 1921–1940 m.)39. Kaip klostėsi jos istorija Bibliotekoje, dar nėra žinoma tiksliai, tačiau 1945 m. Spec. fondo inventorinėje knygoje jau fiksuojami Lietuvos kariuomenės bibliotekos leidiniai40. Kita dalis, matyt, buvo perduota Rezerviniam fondui. 1945 m. Bibliotekai buvo perduoti Vilniaus baltarusių muziejaus (tuo metu oficialiai vadinto Vilniaus gudų muziejumi41) turtai. Į rankraštyną patekęs muziejaus archyvas kartu su nespaustuvine periodika tapo Vilniaus baltarusių fondu (F21). 1950 m. Biblioteką pasiekė du itin dideli dokumentų rinkiniai. Tai Kauno universiteto bibliotekos nesutvarkytoji dalis, iš kurios buvo suformuotas fondas Kauno valstybinio universiteto bibliotekos varia (F12), ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcijos, tarp jų ir periodika42. Iš pastarosios institucijos atkeliavusių archyvinių dokumentų buvo suformuota Žemaitijos dvarų dokumentų kolekcija (F37), o rankraštiniai laikraštėliai pirmiausia keliavo į Specialųjį ir Rezervinius fondus. Tik praėjus keliems dešimtmečiams jie buvo perduoti Rankraščių skyriui. Pavyzdžiui, 1973 m. iš Spec. fondo į 1945 m. pradėtą kaupti Literatūrinių rankraščių kolekciją (F29), kaip literatūrinio žanro dokumentai, buvo perduoti 57 saugojimo vienetai – Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Lietuvos kariuomenės bibliotekos kolekcijų dalis. Taip ši Literatūrinių rankraščių kolekcija tapo saugojimo vieta daugeliui dauginimo prietaisais išleistų laikraštėlių, prieš tai pabuvojusių kitose saugyklose. 1958 m. iš Bendrojo fondo buvo perduoti du Jaunojo komunisto. Lietuvos ir Baltarusijos komunistinės jaunuomenės Lietuvos C.B ir Kauno komiteto organas numeriai (1920 m., nr. 1–2)43. Būta perdavimų ir iš Retų spaudinių skyriaus.

Dar vienas įsigijimo būdas – dovanos. Laikraštėlius bibliotekai dovanojo pavieniai asmenys, o pirmas toks atvejis fiksuotas 1967 m. Iš visuomeninio komplektuotojo, viekšniškio bukinisto Stasio Liškevičiaus ir vertėjo Motiejaus Miškinio (1898–1974), Antano Miškinio (1905–1983) brolio, buvo gauti du poetui priklausę Kauno „Aušros“ gimnazijos ateitininkų laikraštėlio Skaidra egzemplioriai (1925 m., nr. 1 ir 3)44. Dar po poros metų, 1969 m., gauta pedagogo, numizmato, bibliofilo Povilo Karazijos (1887–1955) surinkta medžiaga, tarp kurios ir 1928–1940 m. gimnazijos moksleivių laikraštėliai. Bene paskutinis dovanojimas įvyko 2015 m., kai Danutė Andriušytė-Butrimienė padovanojo bibliotekai Juzefos Kudirkaitės45, buvusios Kauno „Aušros“ gimnazijos direktorės, išsaugotą laikraštėlio Ugnelės numerį (1917 m., nr. 2), parengtą Voronežo mergaičių gimnazijos mokinių46. Ir tokių dovanojimų būta daugiau47.

Kadangi dokumentai iš Specialiojo ir Rezervinių fondų buvo gaunami skirtingais laikotarpiais, tad ir jų tvarkymas vyko etapais. Pirmi laikraštėlių archyviniai aprašai fiksuoti jau 1954 ir 1955 m., kai į skyrių iš Spec. fondo buvo gauti, matyt, dar Vrublevskių bibliotekoje įgyti Vilniaus ir Kauno mokyklų leidiniai lenkų kalba (Wspólne siły 15-go [...?], 1915 m., nr. 148; Glos Młodziežy. Pismo Korporacji Polaków Kowieńskiego gimnazyum, poświęcone głownie sprawom uczniowskim, a też politycznym i społeczny, 1905 m., nr. 149). Didesnėmis apimtimis dokumentai aprašinėti jau tik 8-ajame dešimtmetyje, kai vis daugiau leidinių buvo perduodama iš Spec. fondo. Aprašuose pateikiami minimalūs, tačiau gana tikslūs duomenys, teikiantys pagrindinę bibliografinę informaciją apie leidinius. Tokiu būdu laikraštėliai rankraštyne saugomi bent 6 fonduose, iš kurių daugiausia sutelkta Literatūrinių rankraščių kolekcijoje.

Kaip jau minėta, šiuo metu Rankraščių skyriuje yra užfiksuoti 154 pavadinimų laikraštėliai greta Senosios periodikos sektoriuje saugomų 255 pavadinimų. Iš jų tik 6 pavadinimai sutampa: 1 leidinio komplektas dubliuojasi, o kitų 5 pavadinimų egzemplioriai papildo Senosios periodikos sektoriuje saugomus komplektus. Laikraštėlių pavadinimų ir saugomų vienetų skaičiai skyriuje arit­metiškai nesutampa, nes saugojimo vienete gali būti sukomplektuota nuo 1 iki 15 pavadinimų leidinių (1 iliustr.). Rankraščių skyriuje sukaupti periodikos objektai dar nesuskaitmeninti ir nepasiekiami bibliotekos informacinėje sistemoje.

1 iliustr. Saugojimo vieneto, kurį sudaro 12 pavadinimų rinkinys, fragmentas. LMAVB RS F29-388-399.

Nespaustuvinės periodikos rinkinio lmavb rankraščių skyriuje analizė

Aptarti komplektavimo būdai ir šaltiniai patikslina laikraštėlių kaupimo istoriją, kartu paaiškina ir sudaryto rinkinio įvairovę įvairiais aspektais. Šiam tyrimui buvo pasitelkti visi identifikuoti laikraštėliai bei jų viršeliuose, antraštiniuose bei baigiamuosiuose puslapiuose pateikiami leidybiniai duomenys. Norėdami suvokti rinkinio duomenų aprėptį, aptarsime kelis formaliuosius masyvo požymius.

Chronologija ir leidybos statistika. Beveik visi peržiūrėti leidiniai turi nurodytas leidybos datas. Tik keletas jų (humoristiniai, nelegalūs) datavimo neturi. Ankstyviausias nustatytas leidinys – tai Peterburge veikusių baltarusių studentų liaudininkų nelegalaus žurnalo baltarusių ir rusų kalbomis Гомон: Белорусский социально-революционный обзор50 antrasis (ir kartu paskutinis) numeris, išleistas ir padaugintas hektografu 1884 m. lapkričio 15 d. Žinoma, kad jį leidę asmenys palaikė glaudžius ryšius su Vilniuje, Kaune, Gardine, Minske, Vitebske veikusiais liaudininkais. Kitas ankstyvas leidinys, išleistas Lietuvos teritorijoje, – tai Kaune 1905 m. lapkričio 11 ir gruodžio 7 d. Kauno gimnazijoje veikusios Lenkų korporacijos šapirografu išleisti jau minėto rankraštinio laikraštėlio Glos Młodeźy. Pismo Korporacji Polaków Kowieńskiego gimnazyum, poświęcone głownie sprawom uczniowskim, a też politycznym i społecznym51 du pirmi numeriai. Vėlyviausias – tai 1946 [?] m. pogrindyje šapirografu padaugintas rankraštinis, nenumeruotas leidinys Pavergtos tautos šauklys52. Visus rinkinio leidinius leidybos istorijos aspektu galime suskirstyti į tris stambius chronologinius laikotarpius, susietus su Lietuvos istorija53 (1 diagrama). Pirmasis apima nuo XIX a. pabaigos iki 1918 m., kai buvo sukurta pirmoji Lietuvos Respublika. Šiam laikotarpiui priskiriame 20 pavadinimų. Antrasis etapas apima Nepriklausomos valstybės metus, 1918–1939 m. imtinai. Šiuo metu buvo išleisti net 123 laikraštėliai. Trečiasis laikotarpis apima pirmosios sovietų okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo metus, 1940–1945 m. Rinkinyje užfiksavome 11 pavadinimų to meto leidinių. Šie statistiniai duomenys atliepia profesionaliosios periodikos spaudos dinamiką.

1 diagrama. Leidybos statistika pavadinimais

Laikraštėlių leidybos geografija. Dauguma išlikusių leidinių turi metrikose nurodytą leidybos vietą arba ji identifikuojama pagal ant­raštėje leidinį rengusio kolektyvo įvardijimą. Rankraštyne sukaupti laikraštėliai buvo išleisti ir platinti Lietuvos bei užsienio miestuose. Geografiniu aspektu sukauptą masyvą galima padalinti į kelias pagrindines grupes. Pirmąją sudaro leidiniai, turintys aiškią geografinę nuorodą: tai Vilniuje ir Vilniaus krašte leisti laikraštėliai, sukaupti senojoje Vrublevskių bibliotekoje; Kaune ir Kauno regione leisti laikraštėliai, sukaupti Kauno universiteto bibliotekoje54; Šiaurės Lietuvos ir Žemaitijos regiono laikraštėliai, sukaupti Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Antrąją grupę sudaro laikraštėliai, leisti kariuomenės dislokavimo vietose: kartais nurodyta tiksli gyvenvietė (pvz., Trakai, Klaipėda, Kauni), o kartais ji tik nuspėjama, neturinti tikslios geografinės nuorodos (pvz., II kuopa, Vytauto kalnas, karo laukas, veikianti armija, Žemaitija). Į trečiąją grupę sutelkėme pavienius laikraštėlius, išleistus lietuvių ir baltarusių emigrantų gyvenamose vietose bei kaimyninėse šalyse.

Leidinių metrikose paminėti Lietuvos miestai ir miesteliai: Aukštoji Panemunė (dab. Kauno priemiestis), Alytus, Belvederis (Jurbarko raj.), Biržai, Darsūniškis (Kaišiadorių raj.), Dotnuva, Gruzdžiai (Šiaulių raj.), Joniškėlis, Joniškis, Kaunas, Kelmė, Kybartai, Klaipėda, Leipalingis (Druskininkų raj.), Linkuva (Pakruojo raj.), Marijampolė, Mažeikiai, Raseiniai, Rietavas, Seda (dab. Mažeikių raj.), Seinai (dab. Lenkija), Šakiai, Šiauliai, Švėkšna (Šilutės raj.), Tauragė, Telšiai, Trakai, Ukmergė, Utena, Užventis (Kelmės raj.), Veiveriai (Prienų raj.), Vilnius, Žagarė.

Leidinių metrikose paminėti užsienio miestai: Londonas (Anglijoje), Čikaga, New Jersey (JAV), Daugpilis (Дзьвинск, dab. Latvija), Paryžius (Prancūzija), Ukraina, Varšuva (Lenkija), Voronežas (Rusija).

Į dar vieną grupę galima sutelkti leidinius, dažniausiai humoristinius arba proginius, kuriuose leidybos vieta nurodyta kūrybiškai, pvz., Klasės paskutinis suolas, Jono Čilvino namai ant Bajorkalnio arba Redakcija ir administracija Sename ąžuole. Tad galima teigti, kad geografine prasme laikraštėlių leidyba apėmė visą to meto Lietuvos teritoriją su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais, o kartu leidybos vieta galėjo būti nepririšta prie tikslaus geografinio taško.

Kalbinė rinkinio sudėtis. Šiuo metu nustatytos 6 kalbos, kuriomis buvo rengiami ir platinami laikraštėliai (2 diagrama). Daugiausia leidinių buvo išleista lietuvių kalba – 123 pavadinimai. Kitomis kalbomis: lenkų – 14 pavadinimų, baltarusių – 13, anglų – 2, rusų ir ukrainiečių – po 1. Toks kalbinis pasiskirstymas visiškai atitinka to meto valstybės gyventojų tautinę sudėtį pagal atspirties tašku pasirinktą 1921 m. gyventojų surašymą55 (net jei įtrauktume ir to meto Vilniaus krašto gyventojus). Pavieniai leidiniai anglų kalba skirti emigravusiems iš Lietuvos žmonėms, o ukrainiečių kalba – tai Karpatų Ukrainos (tuo metu autonominės srities antrojoje Čekoslovakijos Respublikoje) spaudos tarnybos (1939 m.) biuletenis, skirtas gyventojams informuoti. Tad saugomame rinkinyje trūksta tik leidinių jidiš, antrosios pagal gausą tautybės to meto Lietuvoje, kalba.

2 diagrama. Leidinių pasiskirstymas kalbomis

Gretinant kalbinį surinktų leidinių pasiskirstymą su chronologiniu ir geografiniu, pastebėta, kad Lietuvoje iki 1918 m. buvo palaikoma daugiakalbė LDK tradicija ir rankraštiniai laikraštėliai keliomis kalbomis buvo leidžiami ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Šiauliuose. Po 1918 m. kitakalbiai leidiniai Lietuvos Respublikoje liko pavieniais atvejais, tik okupuotame Vilniuje buvo parengiama daugiau laikraštėlių baltarusių kalba (2 iliustr.). Vienas leidinys – Jaunasis komunistas (Kaunas, 1920 m., nr. 1–2) – buvo leidžiamas trimis – lietuvių, rusų ir jidiš – kalbomis56.

2 iliustr. Студэнскі кліч. Часопісь – аднаднёука на правах рукапісу. Вільня, 1932, 1 липень. LMAVB RS F29-985.

Rinkinio tipologinė ir žanrinė sudėtis. T. Petreikis, aptardamas profesionaliosios periodikos lietuvių kalba tipologinę sudėtį ir kaitą iki 1940 m., išvardijo svarbiausius to meto periodikos tipus, įvardijo tipų kaitą kaip kintantį leidinių redakcijų prioritetą (tarp jų ir spausdintų operatyviosiomis dauginimo priemonėmis). Tyrėjas nustatė, kad vyraujantis periodikos tipas buvo laikraštis, sudaręs 50 proc. viseto, žurnalai sudarė tik 30 proc., vienkartiniai leidiniai – 15 proc., biuleteniai – 3 proc.57 O ką liudija LMAVB Rankraščių skyriuje saugomas rinkinys? Šaltiniu tipologijai nustatyti tapo leidinių metrikose nurodyta informacija, o žanrinei sudėčiai – leidinių turinio peržiūra de visu. Dažniausiai paantraštėse leidiniai įvardijami kaip laikraštėliai. Mažybinė forma, matyt, žymėjo supratimą, kad tai nėra didelio tiražo, nuosekliai, periodiškai leidžiamas leidinys, skirtas itin plačiai auditorijai. Laikraščiais vadinami tik pavieniai leidiniai. Tik trys leidiniai pristatomi kaip žurnalai: Varyklis: Auto-bataliono karių žurnalas (Kaunas, 1923, nr. 1)58; Mūsų darbai: Tauragės mokytojų seminarijos neperiodinis žurnalas (Tauragė, 1925 m. gruodis, nr. 1)59 ir Mūsų meisteris: Statybos technikos mėnesinis žurnalas (Šiauliai, 1932 m. sausis, nr. 1)60 (3 iliustr.). Tačiau reikia pripažinti, kad skirtis tarp laikraščio ir žurnalo šioje leidinių grupėje, nepriklausomai nuo leidėjų nusakymo, nėra tiksli, išgryninta. Kai kurie laikraštėliai turi iliustruotus, storesnio popieriaus viršelius su visa leidinio metrika, kaip buvo įprasta leidžiant žurnalus. O dažnam leidiniui, net ir mėnesiniam, panašėjančiam į žurnalą, išleidimo duomenys buvo formuojami kaip laikraščiui, nurodant išsamią datą (metus, mėnesį ir dieną) (4 iliustr.). Nenusistovėjusį, o gal neapsispręstą leidinių tipą ir žanrą liudija aptinkama įvardijimų įvairovė: leidinys, vienkartinis leidinys, organas, taip pat pora ranka perrašytų bei padaugintų periodinių leidinių, vadinamų rankraštėliais (pvz., Rytmetis. Leipalingio ateitininkų kuopos rankraštėlis, 1925 m. kovo mėn. nr. 161, Saulės spinduliai. Švėkšnos ateitininkų mėnesinis rankraštis, 1925 m. gruodis, nr. 1)62.

3 iliustr. Mūsų meisteris. Šiauliai, 1932, vasaris, nr. 2–3. LMAVB RS F29-840.

4 iliustr. Kovotojas. Klaipėda, 1925, vasario 1 d., nr. 1. LMAVB RS F29-975.

Aptariant periodinės spaudos ir joje publikuojamų tekstų žanrus teorijoje patariama žvelgti iš dviejų žiūros taškų: leidėjo ir tekstų suvokėjo pozicijų63. Leidinio žanras dažniausiai nusakomas netiesiogiai, laikraštėlių paantraštėse įvardijant leidėją, pvz., kultūros būrelio sekcija, literatų būrelio, poświęcone głownie sprawom uczniowskim, a też politycznym i społecznym; savitarpio lavinimosi būrelio, dramos sekcijos, filosofų-literatų sekcijos, Gimtam kraštui tirti būrelio eucharistininkų ir pan. leidinys. Kartais leidinio žanras paantraštėje nusakomas ir tiesiogiai, pvz., juoko ir pašaipų laikraštėlis, bepartyvis juokų laikraštis, moksleivių satyrinis laikraštis, Vilniaus užėmimo metinėms, Lietuvos valstybės sukūrimo jubiliejui, „Geniui“ pagerbti64, vestuvių proga ir pan. Visa tai leidžia sukaupto rinkinio leidinius skirstyti į kultūrinius, literatūrinius, kraštotyrinius, politinius, profesinius, humoristinius ir proginius (jubiliejinius, šventinius). Tarp pastarųjų dažniausiai pasitaiko vienkartiniai leidiniai ar leidinių priedai.

Jei į publikuotus tekstus pažvelgsime iš suvokėjo pozicijos, tai beveik didžioji dauguma laikraštėlių priskirtini neaktualiųjų žinių tekstų (feature) arba publicistikos grupei65. Jie pasižymi menku aktualios informacijos kiekiu leidinyje, bet vyraujančia aktualios leidėjų aplinkai tematikos kūryba, sukurtais, išverstais ar parengtais tekstais, iliustracijomis. Tad laikraštėliai naudoti savišvietai, informacijos sklaidai, organizaciniams klausimams bei pramogai. Į atskirą žanrinę grupę būtų galima priskirti nelegalius, pogrindinius laikraštėlius, kuriuose buvo spausdinama mišri informacija: ir aktuali, ir publicistiniai tekstai.

Toks žanrinis skirstymas patvirtina dar 1921 m. laikraštėlyje Paparčio žiedas išsakytas Jono Jablonskio (1860–1930) mintis. Jis išskiria tris didžiausias moksleivių laikraštėlių grupes: juokų ir karikatūrų, bendro lavinimosi ir mokslo, nusako leidybos tikslus: gaunama papildoma informacija mokymuisi, sudaroma galimybė pritaikyti įgytas žinias praktiškai (pvz., rašant tekstus, reiškiant mintis), pademonstruojamos turimos žinios66.

Leidėjai, redakcijos ir leidinių sudarymo procesai. Laikraštėliai, kaip ir kiekvienas leidinys, turėjo leidėją. Dažniausiai jie įvardijami laikraštėlio paantraštėje, nurodant, kieno tai leidinys: institucijos, mokyklos klasės, moksleivių, studentų, visuomeninės ar politinės organizacijos, kareivių dalinio ir pan. Kaip ir profesionaliojoje periodikoje, leidėjo siekius kartais sutvirtindavo skelbiamas leidinio šūkis, pvz., moksleivi, pažink gimtąjį kraštą ar juokdariai, vienykitės. Jau minėtame tekste „Moksleivių rankraštėliai“ J. Jablonskis minėjo, kad mokyklose vienu metu galėjo būti leidžiami ir keli laikraštėliai, kurių leidėjai galėjo priklausyti skirtingoms politinėms ar visuomeninėms organizacijoms67.

Visame nagrinėjamame rinkinyje leidykla nurodyta tik viename leidinyje ir tik 4-ajame dešimtmetyje (leidykla „Polonja i Lituanja“ Vilniuje, Pogon, 1930?, nr. 368). Tačiau beveik kiekviename leidinyje yra nurodomas asmuo ar kolektyvas, atsakantis už numerio leidybą, veiklų administravimą. Kaip ir profesionaliojoje periodikoje, pirmiausia stengiamasi nurodyti atsakingą už turinį redaktorių, įvardijant jo asmenį, parašant nesutrumpintus vardą ir pavardę, rečiau – trumpinį ar slapyvardį. Pavieniuose egzemplioriuose galime aptikti išvardytą gerokai didesnį visą redakcinės komisijos kolektyvą, nurodant sekretorių, administratorių ar tik narių pavardes. Trečiasis variantas – kai atsakomybė paliekama anonimiška, tik nurodant Spaudos komitetas, Redakcija, Leidžia studentų socialistų draugija; Šiaulių At-kų kuopos vardu filosofų-literatų sekcija; leidžia simuliantų taryba ir Ko. ar pan. Šiuos duomenis dažnai lydi nurodytas redakcijos adresas. Išlikę periodinių leidinių komplektai leidžia stebėti atsakingųjų redaktorių kelerių metų darbą arba jų kaitą. Štai būsimas žurnalistas, rašytojas, o tuo metu Lietuvos kariuomenės viršila Leonas Vitkauskas (1902–1994) 1919 m. įsteigia laikraštėlį Tėvynės gynėjas ir vadovauja jam porą metų. Sukaupti keli sutampančios chronologinės atkarpos laikraštėlių komplektai viename mieste leidžia stebėti reiškinį, kai vienas asmuo vadovauja net keliems laikraštėliams. Štai 1925–1926 m. Šiaulių gimnazijoje mokėsi būsimas žurnalistas, leidėjas ir prozininkas Albinas Briedis (1909–1941) ir tuo pat metu redagavo bent du ateitininkų leidinius – Ateities žiedą69 ir Ateities spindulėlį70, skirtus skirtingoms amžiaus grupėms. Kitas toks pat atvejis – tai būsimo literatūrologo, poeto ir vertėjo Kosto Korsako (1909–1986) veiklos. Mokydamasis 1924 m. pavasarį jis redagavo Joniškio vidurinės mokyklos laikraštį Moksleivių mintys71, 1925 m. sausio–vasario mėn. – Joniškio ateitininkų kuopos laikraštėlį Ateitininkų įdėjos72, o jau tų pačių metų lapkričio–gruodžio mėnesį, pradėjęs mokytis Šiaulių gimnazijoje, redagavo ateitininkų kuopos filosofų-literatų sekcijos laik­raštį Ateities žiedas73. Tuo pat metu, 1926 m., K. Korsakas kartu su A. Briedžiu dalyvavo leidžiant Šiaulių srities Kultūros būrelių biuro biuletenį (1926 m., nr. 2)74. Ir tai, matyt, ne vienetiniai atvejai (du leidinius, 1925 ir 1928 m., redagavo Kazys Majauskas; 1923 ir 1926 m. – būsimas kunigas Aleksandras Lėvanas (1905–1978)). Laikraštėlių leidybos veiklose dalyvavo ir merginos. Štai Utenoje bene penkerius metus leistam leidiniui Pirmieji žingsniai75 1922 m. vadovavo J. Rasikaitė, o 1923 m. – St. Vijeikytė; Linkuvos ateitininkų laikraščiui Atžala (1926 m., nr. 1)76 vadovavo T. Kriaučiūnaitė; Mokinio draugo (1926 m.) redakcijoje Žagarėje darbavosi V. Savickaitė77.

Peržiūrėtas de visu nespaustuvinės periodikos egzempliorių turinys, leidinio sandara, paskutinieji laikraščių puslapiai atskleidžia redakcinės komisijos ar redaktoriaus darbo užkulisius. Beveik visi leidiniai turi panašią struktūrą: redaktoriaus įvadinį straipsnį, tekstus ir iliustracijas, natas, o pabaigoje dažniausiai dedami galvosūkiai, karikatūros, anekdotai, atsakymai autoriams, reklamos. Jei laikraštėlis panašėja į žurnalą, jis turi turinį. Visi publikuoti tekstai buvo pasirašyti: retkarčiais tikruoju vardu, bet dažnai slapyvardžiu (pvz., iš tautosakos pasiskolintais vardais, gamtos objektų įvardijimais). Beveik visais atvejais yra nurodomi iliustracijų autoriai, ypatingą dėmesį skiriant viršelių dizaino kūrėjams (5 iliustr.). Tai liudija pagrindinių autorių teisių supratimą, nors Lietuvoje 1918–1940 m. ir nebuvo įstatymo, ginančio šias teises.

5 iliustr. Viršelis, sukurtas būsimo dailininko knyg­rišio Tado Lomsargio (?, 1905–1942). Saulutės spinduliai. Švėkšnos ateitininkų mėnesinis rankraštis. Švėkšna, 1925 m. XII.11. LMAVB RS F29-866.

Paskutiniuose laikraštėlių puslapiuose surašyta informacija atskleidžia turinio kaupimo, autorių sutelkimo būdus. Manytina, kad pagrindinius numerių tekstus dažniausiai kūrė redaktorius ir jo vadovaujama komanda, o dalį tekstų nurašydavo, išversdavo iš kitų skaitytojams aktualių leidinių. Dar dalį tekstų atsiųsdavo išorės autoriai (pvz., Ateities spindulėlio redakcija (1926 m., nr. 5 (22)) paaiškina, kodėl retai pasirodo nauji numeriai: jaunieji draugai visai mažai rašote savo laikraštėliui78). Redakcija gautų rankraščių negrąžindavo, bet dažniausiai trumpai atsakydavo autoriams, kodėl jų medžiaga nepublikuojama. Jei tekstų trūkdavo, kreipdavosi į skaitytojus, pvz., Kary! Jei nori, kad „Tėvynės vaduotojas“ tavo gyvenimą ir sielą vaizduotų, remk jį savo darbeliais! (1924 m., nr. 6)79. Arba Šiaulių skautas (1926 m., nr. 4–5)80 kviečia autorius iš gretimų apylinkių: Broliai ir sesutės, rašykit į „Š. Sk“ iš Kelmės, Kražių, Joniškio, Mažeikių, Skuodo, Pasvalio ir kitų miestų dr-vių. Redakcijos nariai turėjo apgalvoti, kaip sudėlioti perrašomus tekstus, iliustracijas, o užbaigtą numerį atiduodavo dauginimo spaudai. Kiek kuris procesas užtrukdavo, šiuo metu nėra aišku. Tačiau vienas paminėjimas atkreipia dėmesį į veiklų trukmę: nuo redakcijos pasirašymo datos iki laikraštėlio skelbimo datos praėjo dvi dienos (Mūsų darbai, 1924 m., nr. 1)81.

Dar vienas svarbus leidybos procesas – cenzūra. Tačiau apie jį žinoma labai mažai, liko vos keli paminėjimai: Belvederio aukštesniosios pienininkystės mokyklos neperiodinį mokinių laikraštį Mūsų irklas (1928 m., nr. 1) praleido mokytojų cenzūra82, Mūsų meisterį (1932 m., nr. 1) Šiauliuose aprobavo karo cenzūra83, o štai 1919 m. ten pat dauginto laikraštėlio Mūsų anekdotai (1919 m., nr. 3) sudarytojai juokavo, kad jų leidiniui cenzorius laiko neturėjo84. Tai leidžia manyti, kad su šiuo procesu laikraštėlių redaktoriai susidurdavo rečiau nei profesionaliosios periodikos leidėjai. Tad galima teigti, kad nespaustuvinės periodikos redakcijų veikla iš esmės nesiskyrė nuo profesionaliosios spaudos.

Gamybos procesai (dauginimo būdas, medžiagišku­mas, spaustuvės). Dauguma laikraštėlių parašyti ir iliustruoti ranka (6 iliustr.), o mažesnė dalis, daugiausia XX a. 3-iajame dešimtmetyje, parašyti spausdinimo mašinėle. Leidiniai padauginti šapirografu, hektografu, pavieniai – rotaprintu. Tačiau tik keliuose jų yra nurodytas dauginimo būdas, pvz., spausta šapirografijoje. Dar keli vienetai rašyti ranka, nenaudojant jokios dauginimo technikos (7 iliustr.). Tad nenuostabu, kad kai kurie leidiniai, nors ir dauginti, taip pat pristatomi kaip rankraštėliai. Tik pavienius egzempliorius puošė spalvotos pieštos iliustracijos (pvz., Tėvynės gynėjas, 1922 m., nr. 5 (31) ir 1923 m., nr. 1 (32))85. Fotografijų aptikta tik Daugpilio baltarusių gimnazijoje leistame mėnesiniame žurnale Школьная праца (1926 m., nr. 5; 1927 m., nr. 8–9)86. Tąkart nuotraukos atspaustos spaustuvėje ir į egzempliorius įsegtos įdėtiniais dvilapiais. Na, o vestuvininkams skirtame laikraštėlyje yra išlikusi ir įklijuota originali nuotrauka.

6 7

6 iliustr. Darželis. 1915 m. gruodis, nr. 9. LMAVB RS F29-739.

7 iliustr. Sveikata. Savaitinis laikraštis. 1924 m. balandžio 23 d., nr. 5. LMAVB RS F29-1256.

Apie nespaustuviniu būdu platintų laikraštėlių medžiagiškumą šiuo metu kalbėti dar sunku, nes neturime popieriaus medžiaginių tyrimų. Tačiau galima palyginti profesionaliosios spaudos duomenis ir dauginimo prietaisais daugintų egzempliorių matmenis. Nesant priimtų, nustatytų laikraščių formato standartų, Lietuvos leidybos praktikoje nusistovėjo margas formatų pasirinkimas87. Vidutinis Lietuvos laikraščių aukščio formatas buvo 39 cm, o kai kurie laikraščiai 1934–1936 m. pasiekė 70 cm aukštį. Lietuvoje spausdinti žurnalai buvo vidutiniškai 27 cm aukščio (įvairavo nuo 15 iki 50 cm).

Nors aptariamame LMAVB rinkinyje išlikę egzemplioriai taip pat patvirtina formatų įvairovę, galima pastebėti ir tam tikrus pasikartojimus. Jie, matyt, nulemti ne tik popieriaus gamybos standartų, finansinių aplinkybių, bet ir dauginimo aparatų galimybių. Visus saugomus vienetus fizinių matmenų aspektu galima suskirstyti į kelias grupes pagal aukštį. Vieną grupę sudaro leidiniai, kurių aukštis viršija 30 cm (aukščiausias saugomas siekia 37 cm, dažniausiai pasitaikantis dydis – 33 × 21 cm). Dažniausiai jie sudaryti iš atskirų lapų arba dvilapių, susegtų metalu ar susiūtų siūlu, ir turi kiek storesnio spalvoto popieriaus viršelį. Tačiau didžiausias laikraštėlių skaičius platintas sąsiuviniais, kurių formatas labai nežymiai įvairuoja: aukštis siekia nuo 21 iki 23 cm, o plotis – nuo 16 iki 17 cm. Tokie leidiniai dažniausiai turi to paties ar kiek storesnio spalvoto popieriaus viršelius. Vos keli leidiniai išspausdinti gerokai mažesnio dydžio (vidutiniškai 16,5 × 11 cm) sąsiuviniuose, taip pat su spalvoto popieriaus viršeliais ar popieriaus lapeliuose. Leidėjai stengėsi išlaikyti laikraštėlių formatą visą leidybos laikotarpį, tačiau finansinės galimybės darė poveikį jų rengiamų leidinių medžiagiškumui. Kai kurie ilgiau leisti leidiniai keitė formatą, pvz., Moksleivių minties leidėjai Joniškyje 1923–1924 m. formatą sumažino nuo 33,5 × 21 iki 21 × 17 cm88. Kiti leidėjai vienam numeriui sudaryti naudojo nežymiai skirtingo formato popierių. Rinkinio analizė rodo, kad dauginimo prietaisais platintos periodikos formatas buvo kiek mažesnis nei vidutiniškai nustatytas spaustuvėse leistų laikraščių ir kiek artimesnis to meto žurnalų formatui.

Laikraštėlių tekstai ir iliustracijos atspausdinti juoda arba mėlyna spalva, tad spalvotumo beveik nėra. Tik pavieniuose leidiniuose atsirado ranka spalvintų dekoro detalių, spalvos panaudotos kai kurių viršelių dekorui.

Informacijos apie spaustuves, kuriose buvo dauginami parengti laikraštėliai, metrikose labai nedaug. Galima tik nuspėti, kad kai kurie jų buvo atspaudžiami įvardytose redakcijų ar leidėjų būstinėse. Tokią praktiką Lietuvos kariuomenės dalyse liudija Tėvynės gynėjo leidėjų parengtos metrikos: pvz., išleista ir spausdinta 2-oj kulkosvaidininkų kuopoj (1921, nr. 13). Arba Spausdintas kulkosvaidininkų "šapirografijoje" 9-as pėst. pulkas (1920, nr. 6); išleista ir spauzdinta P. Švietimo komisijoj (1920 m., nr. 17)89. Kiti leidėjai naudojosi nuolat veikusių spaustuvių paslaugomis, tad jų įvardijimas teikia žinių – patvirtina ar papildo – apie atskirose vietovėse veikusias. Metrikose nurodyta, kad Varpą (1926 m., nr. 1 (2)) spausdino A. Maizenfuso spaustuvė Šiauliuose, o Mūsų meisterį (1932 m. nr. 1) – ten pat veikusi akcidentinė spaustuvė „ROTO“90; žurnalas Filomatka (1929 m., nr. 1)91 buvo atspaustas „Roneo“ prietaisu Vilniuje, Pylimo gatvėje. Kitos nuorodos nėra tokios tikslios, pvz., Pono Haris spaustuvėj, Londone (Kajmietis, 1910 m.)92; spausdinta Tilžėj93 ir kt. Humoro laikraštėlių leidėjai nestokojo kandumo ir čia: Šiauliuose būta spaustuvės „piz-rut-put-put“ (III a.: savaitinė gazieta, 1940 m., nr. 3)94; Genys. Juokų ir literatūros laikraštis (1920 m., nr. 7) buvo atspausdintas „Gaidžio“ spaustuvėje95. Tačiau šios ironiškos nuorodos leidžia suprasti, kad spaustuvės įvardijimas tampa svarbiu leidinio metrikos elementu ir šiems, į profesionaliąją spaudą besilygiuojantiems leidėjams.

Leidybos trukmė ir periodiškumas. T. Petreikis pastebėjo, kad 1919–1926 m. daugelis periodinių leidinių buvo trumpalaikiai, ėjo vienus–trejus metus. Labai nedidelis skaičius laikraščių tapo ilgalaikiais projektais ir buvo leidžiami per visą pirmosios respublikos laikotarpį96. Jų periodiškumas pasižymėjo didele įvairove, tačiau dažniausiai leisti savaitraščiai, mėnesiniai, dienraščiai97. Žurnalus gebėta leisti vidutiniškai ilgiau, iki 6,6 metų98, o jų periodiškumas taip pat buvo kintantis. Populiariausi buvo mėnesiniai žurnalai, bet būta ir savaitinių, dvisavaitinių, ketvirtinių99. Panašias tendencijas liudija ir analizuojamo rinkinio vienetai.

Leidinio periodiškumas deklaruojamas antraštėje, nurodant ne tik einamojo numerio datą, bet dažnai ir leidybos metus. Tai leidžia rankraštinius laikraštėlius taip pat suskirstyti į periodinius, neperiodinius ir vienkartinius bei stebėti jų leidybos ilgalaikiškumą. Tačiau apie pastarąjį šiuo metu galima kalbėti tik preliminariai, remiantis tik rinkinio egzempliorių duomenimis. Nors saugomų laikraštėlių pavadinimų skyriuje nemaža, ilgais leidybos metais dauguma jų nepasižymi. Ilgiausiai, šešerius metus, ėjęs leidinys rinkinyje yra Tėvynės gynėjas (nuo 1919 m. iki 1924 m.)100. Penkerius leidybos metus nurodo Lapino (1928 m., nr. 8) leidėjai Šiauliuose101, Pirmųjų žingsnių (1923 m., nr. 2) leidėjai Utenoje102. Ketverius metus gyvavo Tauragėje leistas Diegas (1925 m., nr. 1)103, Šiauliuose dauginti Ateities žiedas (1925 m., nr. 1)104 ir Linksmas draugas (1929 m., nr. 1)105, Vilniuje leistas Ku Poslce Chrobrych. Pisma Polskiej młodzieży (1940 m., nr. 4)106.

Dalies laikraštėlių antraštėse periodiškumas nedeklaruojamas, tad stebėtas pagal atskirų numerių leidybą ir nurodomą ne tik eilės numerį, bet ir metų mėnesį. Rinkinyje didesnė dalis išlikusių leidinių buvo mėnesiniai. Jei periodiškumas nurodomas dažnesnis nei mėnuo, leidėjai stengėsi nurodyti ir dienas, kada gi laukti leidinio, pvz., dvisavaitinis eis du syk į mėnesį 1 ir 15 dienomis, o jei eis kas savaitę, tai kiekvieną pirmadienį. Kiti leidėjai nurodo, kad jų leidinys vienkartinis, dažniausiai skirtas kokiai nors progai. Kadangi leidybos datos buvo svarbios, humoro nestokojantys leidėjai leisdavo sau juokauti ir čia. Jų leidiniai eina užėjus ūpui; išeina, kada Marytė išteka ir kada Jurgis veda; išeina saulei tekant. Eina kada nori; eis, jei netingės. Laikraštėliams be periodiškumo galima priskirti itin trumpo leidybos laikotarpio bei nelegalius laikraštėlius.

Leidybos apimtys, platinimas ir kainodara. Mažiausiai žinių išliko apie laikraštėlių tiražus. Reikalavimo teikti šiuos leidybos duomenis statistikai nebuvo. Analizuojamame rinkinyje pastebėti tik du leidybos apimties nusakymai: sanatorijos laikraštėlis Pušynas (1940 m., nr. 1)107 buvo išleistas 105 egzempliorių, o Vilniaus moksleivių žurnalas Filomatka (1929 m., nr. 1)108 – 50 egzempliorių tiražais. Šiandien dar trūksta informacijos įžvalgoms apie šio metrikos elemento svarbą leidėjams. Didžioji dalis jų rengiamų leidinių buvo lokalūs, o kiti – nelegalūs. Tad galima manyti, kad tiražai dažnai buvo neskelbiami sąmoningai.

Dažno leidinio lokalumą liudija ir platinimo būdai. Laikraštėlius buvo galima įsigyti, o ir skaityti, vietoje, kur buvo įsikūrę patys leidėjai. Apie tai liudija leidėjų tekstai, pvz., „Paparčio žiedą“ galima gauti Tėvynės pažinimo draugijos [būstinėje]: Laisvės Alėja 55 (I Kauno gimnazija), pirmas aukštas (1920 m., nr. 2)109. Arba pradedama siųsti nuo „galiorkos“. Taigi, jeigu negaunate paskaityti tą pačią dieną tai nekaltinkit redakcijos. Taip pat jeigu po pamokų gavęs ir nespėjęs paskaityti, prašau laikraštėlio nepalikti klasėje, o parsinešti į namus, su sąlyga, kad sekančią dieną atnešti į klasę ir perduoti toliau (III a.: Savaitinė gazieta, 1940 m., nr. 3)110. Pavieniai laikraštėliai buvo dalinami nemokamai (Drauge, perskaitęs – duok kitam!; Laikraštis dikai kožna mėnesi karta leidžiamas), tačiau dažniausiai buvo parduodami. Įvardytos egzempliorių kainos puikiai liudija valstybėje galiojusios valiutos kaitą, spaudos vertę, taip pat taikomus rinkodaros principus. Tai puikiai iliustruoja keli pavyzdžiai. Ateities žiedo (1920 m., nr. 2)111 leidėjai Šiauliuose skelbė, kad atskiro sąsiuvinio kaina moksleiviams 1 auks. 50 cnt., nemoksleiviams – 2 auks. Užsisakant šį laikraštėlį vienam mėnesiui, moksleiviui prenumerata kainuotų 3 auksinus, ne moksleiviams – 4 auksinus. Po poros metų Mažeikių ateitininkai kuopelės organą Žibutė (1922 m., nr. 1)112 nariams platino jau už 5 auksinus, o ne nariams – už 7 auksinus. Pavasario saulutės (1926 m., nr. 1)113 egzempliorius Švėkšnos progimnazijoje II klasės mokiniams kainavo 30 centų, kitų klasių mokiniams – 40 centų, o ne mokiniams – 50 centų. Dar kitą kainodaros strategiją pritaikė Skydo (1921 m., nr. 1 (6)) leidėjai: Kaina atskiro Nr. 3 auksinai, o prenumerata visiems metams 60 auksinų. Kiekvienai kuopai, komandai, ligoninei, rikiuotės ir ūkės sk. raštinėms bus siuntinėjama po vieną egz. Skydo veltui114. Dalis prenumeruojamų laikraštėlių galėjo būti siunčiami ir paštu. Pirmas toks paminėjimas aptinkamas lenkų jaunimo Vilniuje laikraštyje Młoda Myśl. Tygodnik uzcniowski (1906 m., nr. 1)115: persiuntimas įvertintas pašto ženklo kaina (Przesyłka pocztowa cena marek) (8 iliustr.).

8 iliustr. Młoda Myśl. Tygodnik uzcniowski. 1906 r., 13 lutego, no. 1. LMAVB RS F29-816.

Tačiau viso to nepakako, siekiant didesnės nespaustuvinės periodikos sklaidos, pasiekiamumo. Žagrės (1938 m., nr. 2) leidėjai Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir licėjuje tuo tikslu paskelbė spaudos platinimo konkursą: Trims, daugiausia surinkusiems naujų prenumeratorių ... skiriame 3 dovanas / 3 naujus liet. literatūros veikalus/116. Kiti leidėjai ragino skaitytojus savanoriškai įsitraukti į platinimo procesą (Moksleivi! Šias atostogas paskirk lietuviškos spaudos platinimui; Redaguoju Aš, skleidi Tu; Kiekvienas Šiaulių skautas, kuris skaito „Šiaulių skautą“, privalo surasti kitą skautą, kuris skaitytų „Šiaulių skautą“). Buvo rūpinamasi giminiškų organizacijų leidinių sklaida, raginant kolegas skaityti ir giminingus laikraščius: Skaute! Vykink suvažiavimo nutarimą: skaityk, platink, užprenumeruok kitiems „Skautų Aidą“ (Šiaulių skautas, 1926, nr. 2). Buvo pabandyta reklamuoti kolegiškus leidinius: Ateities žiedo (1920 m., nr. 2)117 redakcija Šiauliuose paskutiniame viršelyje paskelbė kitus 1920 m. leidžiamus moksleivių laikraštėlius, jų redakcijų adresus ir egzempliorių kainas. Ar pasiteisino šios rinkodaros priemonės, šiandien atsakyti sunku.

Laikraštėlių skaitytojų auditorija. Tad kas gi skaitė šiuos laikraštėlius? Kam jie buvo skirti? Didžiausias aptariamo rinkinio laik­raštėlių skaičius buvo skirtas jaunimo organizacijų nariams (ypač ateitininkams, taip pat skautams, šauliams), kareiviams, moksleiviams ir gimnazistams, studentams, politinių partijų nariams, emigracijoje gyvenantiems lietuviams. Pavieniai leidiniai skirti savivaldybių reikalams, jauniesiems ūkininkams, statybos meistrams ir net vegetarams (Širdies liepsna: vegetarų laikraštis, 1926 m., nr. 2)118, kaimiečių naudai. Dalis leidinių (išlikę pavieniai numeriai) buvo skirti Baltarusijoje veikusioms organizacijoms, baltarusių emigrantams Prancūzijoje, taip pat lietuvių emigrantams Anglijoje ir JAV. Leidėjai rūpinosi ir netradicinėmis, tuo metu neįprastomis skaitytojų grupėmis: keleiviais laive „Lithuania“, plaukiančiame iš JAV į Europą; ligoniais, besigydančiais Raudonojo Kryžiaus sanatorijoje Aukštojoje Panemunėje, ir vestuvininkais. Nelegalūs leidiniai kvietė gyventojus priešintis okupacijai, kovoti už Lietuvos laisvę. Išliko ir pavieniai egzemplioriai, raginantys priešintis lenkus, gyvenančius Lietuvai atiduotame Vilniaus krašte. Tokiu būdu sukauptas rinkinys liudija, kad nespaustuvinė periodika dažniausiai buvo skirta socialiniu aspektu plačiai, tačiau geografiškai lokaliai auditorijai.

Išvados

Atliktas LMAVB Rankraščių skyriuje saugomo nespaustuvinės periodikos rinkinio tyrimas suteikė papildomų duomenų apie šių laikraštėlių leidybą Lietuvoje, kartu padėjo atsakyti į klausimą apie šios nespaustuvinės periodikos svarbą bendrame informacijos sraute iki 1945 m.

Rinkinio istorija lėmė, kad LMAVB Rankraščių skyriuje sukauptas dar vienas daugiakalbis, XIX a. pabaigą – 1946 m. laikotarpį aprėpiantis nespaustuvinės periodikos rinkinys, sudėtimi skirtingas nuo rinkinio Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriuje. Chronologinė, geografinė, kalbinės, tipologinės ir žanrinės sudėties analizė patvirtina Lietuvoje gyvavusių leidinių įvairovę.

Nors laikraštėliai vadinami mėgėjiškais, jų redaktoriai ar sutelktos komandos sekė spaustuvinės periodikos pavyzdžiu: leidiniai turėjo visas reikalingas leidimo metrikas, buvo išradingai taikomos įvairios kainodaros ir leidinių platinimo strategijos. Leidiniams sudaryti redaktoriai naudojo ne tik savo kūrybinį potencialą, bet ir telkė autorius iš išorės. Visa tai liudija apie periodikos leidybos praktikų įvairovę, į leidybos procesus įtrauktas socialines grupes, kartu atskleidžia kintančią visuomenę, jos aspiracijas.

Nespaustuvinė periodika valstybėje atliko kelias svarbias funkcijas. Pir­miau­sia, nors ir leista nedidelėmis apimtimis, nespaustuvinė periodika prisidėjo prie nacionalinės informacijos srauto užpildydama informacijos ir turinio spragas jaunimui ir kareiviams, atskirų profesijų atstovams, taip pat naujų idėjų sekėjams, ko oficialioji spauda padaryti nespėjo ar nepajėgė. Kartu ji tapo erdve, kurioje jaunieji kūrėjai galėjo atskleisti kūrybinius sumanymus, pritaikyti įgytas žinias praktiškai, pademonstravo nespaustuvinės periodikos leidybos veiklų potencialą, užauginusį ne vieną Lietuvos profesionaliosios spaudos ar raštijos veikėją. Nelegaliai leidžiami leidiniai liko erdve, kurioje buvo išsakoma nuomonė, priešinga oficialiajai. Nuo XIX a. pabaigos gyvavusi rankraštinių ir nelegalių laikraštėlių leidybos praktika išugdė Lietuvos visuomenėje tradiciją rengti nespaustuvinės periodikos leidinius (Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, Lietuvos Sąjūdžio spaudą) kaip pasipriešinimo būdą totalitarinei sistemai, talkino kovai už Lietuvos nepriklausomybę iki pat XX a. pabaigos.

Tyrimui sutelktas rinkinys teikia naujos, dar nenaudotos informacijos mokslo tyrimams apie Lietuvos jaunimo, kareivių skaitymą, kūrybą, atskleidžia jų domėjimosi sritis. Rinkinio objektai tampa aktualiu šaltiniu kalbos, dailės istorijos, lyčių, kūrinių pakartotinio panaudojimo klausimų ir pan. tyrimams.

Šaltiniai ir literatūra

1. BALTRAMAITIS, Silvestras. Svedeniya o litovskih rukopisyah. Zhivaya starina, 1894, vyp. 1, s. 100–104, vyp. 3–4. c. 545–548.

2. BIRŽIŠKA, Mykolas. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. Kaunas: A/B „Spindulio“ spaustuvė, 1938, t. 2, 452, 87, 14a p. 

3. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Dėlei L. Ivinskio „Aitvaro“. Lietuvių tauta, 1914, t. 2, d. 3, p. 375–383.

4. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Iš mūsų laikraščių praeities. Kaunas: „Varpo“ bendrovės spaustuvėje, 1933, 71 p. 

5. [BUGAILIŠKIS, Peliksas] P. B-is. Šiaulių kraštotyros draugijos penkmetis (1927–1932 metų darbuotės apžvalga). Šiaulių metraštis. Kraštotyros medžiagai rinkti organas. 1933, nr. 4, p. 61–88.

6. [BUGAILIŠKIS, Peliksas]. Gk. Šiaulių spauda (1919–1927 m. apžvalga). Bibliografijos žinios, 1928, nr. 2, p. 33–36.

7. DIRSYTĖ, Rima. Lietuvos skautų judėjimo šimtmečiui. 2018-10-30 [žiūrėta 2023-02-09]. Prieiga per internetą: <https://blog.lnb.lt/lituanistika/2018/10/30/lietuvos-skautu-judejimo-simtmeciui/#more-3610>.

8. DIRSYTĖ, Rima. Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt. 2020-12-09 [žiūrėta 2024-03-09]. Prieiga per internetą: <https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/12/09/tarpukario-moksleiviu-ateitininku-laikrasteliai-portale-epaveldas-lt/>.

9. DIRSYTĖ, Rima. Vytautas Didysis moksleivių spaudoje. 2020-10-27 [žiūrėta 2023-02-09]. Prieiga per internetą: <https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/10/27/vytautas-didysis-moksleiviu-spaudoje/#more-4820>.

10. Gautų rankraščių registracijos knyga. 1960–1990 m. 94 lap. LMAVB Rankraščių skyriaus archyvas.

11. GRIGOLAITIS, Jonas Endrikis. Mūsų spauda. Aukuras, 1937, p. 98–107.

12. GRYBIENĖ, Aida. Dauginimo priemonėmis spausdinti periodiniai leidiniai, saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos fonde. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Vilnius, 2021, t. 10, p. 145–171.

13. [Jablonskis, Jonas]. J. J-is. Moksleivių rankraštėliai. Paparčio žiedas, 1921 m., balandis, p. 25–29.

14. JAKŠTAS, Petras. Lietuvos karinė spauda 1919–1938. Mūsų žinynas. Karo mokslo, karinio rengimo ir auklėjimo žurnalas, 1938, t. 35, p. 803–847.

15. KIRLYS, Jonas. Prieškarinė mūsų periodika. Židinys, 1930, t. 12, nr. (12), p. 421–431.

16. Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Centralinis statistikos biuras, [1924], LXIX, 311 p. 

17. Lietuvos komunistų partijos spauda, 1917–1940. Sudarė E. Mertinienė, A. Ulpis. Vilnius: Mintis, 1985. D. 2: periodiniai leidiniai. 418 p.

18. MARCINKEVIČIENĖ, Rūta. Periodinės spaudos žanrų tipologija. Iš Spaudos tekstų žanrai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, p. 58–76.

19. MARCINKEVIČIUS, Juozas. Centrinė biblioteka. Iš Lietuvos TSR Mokslų akademija, XXV. Vilnius: Mintis, 1967, p. 433–452.

20. MERKYS, Vytautas. Masinės nacionalinio judėjimo formos. Valstiečių vaidmuo. Iš Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas (ligi 1904 metų). Vilnius: Mokslas, 1987, p. 114–143.

21. NARBUTIENĖ, Daiva. Retų spaudinių komplektavimas Lietuvos mokslų akademijos Vrub­levskių bibliotekoje: problemos, tradicijos, perspektyvos. Knygotyra, 2011, t. 56, p. 112–123.

22. NARKEVIČIENĖ, Danguolė. Atradimai, papildantys Lietuvos nacionalinę retrospektyviąją bibliografiją. Bibliografija. 2003, 2005, p. 38–44.

23. NARKEVIČIENĖ, Danguolė. Pirmasis lietuvių dienraštis Atlanto vandenyne – „Ekskursantas“. Bibliografija 2000, 2000, p. 64–66.

24. NARKEVIČIENĖ, Danguolė. Rankraštiniai ir dauginimo priemonėmis leisti periodiniai leidiniai Lietuvos nacionalinėje retrospektyviojoje bibliografijoje. Bibliografija 1999, 1999, p. 84–88.

25. Pažyma apie Baltarusių mokslo draugijos ir Ivano Luckevičiaus muziejaus Vilniuje fondą nr. 281. Lietuvos centrinis valstybės archyvas [interaktyvus]. [žiūrėta 2023 m. rugpjūčio 24 d.] Prieiga per internetą: <https://www.archyvai.lt/lt/fondai/kultura_istaigos/lcva_f281_pazyma.html>.

26. PETREIKIS, Tomas. Profesionalioji lietuvių periodika. Leidybos ir spaudos 1823–1940 m. raidos istorija. Iš: Lietuvos bibliografija. Serija B: Periodiniai leidiniai lietuvių kalba 1823–1940 m. D. 1. Poligrafiniu būdu spausdinti leidiniai. Knyga 1: A–M. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2018, p. 15–47.

27. [RUŽANCOVAS, Aleksandras]. A. R-as. Lietuvos Kariuomenės dalių laikraštėliai (1919–1922). Knygos: bibliografijos ir kritikos žurnalas, 1924, nr. 4–6, skl. 417–420.

28. SMALENIEC, Alies. Gudų knygos ir laikraščiai Lietuvos nepriklausomoje dalyje išėję 1919–1921 m. Knygos: bibliografijos ir kritikos žurnalas, 1922, nr. 1, skl. 93–96.

29. SMAŽINIENĖ, Rūta. Lietuvos kariuomenės bibliotekos (1921–1940) dokumentinis paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2020, t. 9, p. 50–60.

30. Spec. knygų fondo inventoriaus knyga nr. 1. Nuo 1 iki 2788. Vilnius, 1945–1948 m., 126 lap. LMAVB Retų spaudinių skyriaus archyvas.

31. STASYTĖ-BERNIŪNIENĖ, Jolanta. 1941–1944 m. Lietuvos periodika Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. 2019, 2015/2016 (t. 8), p. 118–142.

32. STREIKUS, Arūnas. Minties kolektyvizacija: cenzūra sovietų Lietuvoje. Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2018. 438 p. 

33. [ŠLIŪPAS, Jonas]. J. Szl. [Taipogi ir man....]. Auszra, laikrasztis iszleidžiamas Lietuves miletoju. 1883, nr. 8, 9 ir 10 (už spalinį m., lapkritį ir grūdį), p. 289.

34. TRUSKA, Liudas. Glavlito veikla Lietuvoje 1940–1947 metais. Lietuvos istorijos metraštis. 1996. Vilnius, 1997, p. 216–241.

35. URBONAS, Vytas. Lietuvių periodinė spauda. Trakai–Vilnius: Voruta, 1995. 179 p. 

36. VAISETA, Tomas. Informacijos hierarchija vėlyvuoju sovietmečiu: bibliotekų atvejis. Informacijos mokslai, 2012, t. 60, p. 116–134.

37. VLADIMIROVAS, Levas. Gyvenimo ir bibliografijos keliais ir klystkeliais. Knygotyra, 1980, t. 8 (15), p. 27–36.

38. ZAVECKIENĖ, Žiedūnė. Jaunimo istorijos skersvėjuose: Lietuvos jaunimo spauda 1918–1940 m. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla: Akademinė leidyba, 2018, 343 p. 

39. ŽUKAS, Vladas. Keletas paprastomis dauginimo priemonėmis išspausdintų lietuviškų leidinių. Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, 1965, t. 4, p. 255–238.

40. ŽUKAS, Vladas. S. Baltramaičio bibliografijos darbai. Bibliotekų darbas, 1973, nr. 11, p. 29–33; nr. 12, p. 21–26.

1 PETREIKIS, Tomas. Profesionalioji lietuvių periodika. Leidybos ir spaudos 1823–1940 m. raidos istorija. Iš Lietuvos bibliografija. Serija B: Periodiniai leidiniai lietuvių kalba 1823–1940 m. D. 1. Poligrafiniu būdu spausdinti leidiniai. Knyga 1: A–M. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2018, p. 15.

2 Tekste sinonimiškai vadinamo rankraštynu.

3 Reikia pastebėti, kad skyriuje saugomas dar ne vienas netvarkytas fondas su laikinaisiais sąrašais, kurie taip pat gali šiuo metu slėpti dar ne vieną mus dominantį objektą, pavienių, dar neužfiksuotų vienetų dar gali būti ir asmenų archyvuose.

4 PETREIKIS, Tomas. Profesionalioji lietuvių periodika, p. 20.

5 [ŠLIŪPAS, Jonas]. J. Szl. [Taipogi ir man....]. Auszra, laikrasztis iszleidžiamas Lietuves miletoju. 1883, nr. 8, 9 ir 10 (už spalinį m., lapkritį ir grūdį), p. 289.

6 ŽUKAS, Vladas. S. Baltramaičio bibliografijos darbai. Bibliotekų darbas, 1973, nr. 11, p. 33; BALTRAMAITIS, Silvestras. Svedeniya o litovskih rukopisyah. Zhivaya starina, 1894, vyp. 1, s. 100–104, vyp. 3–4, s. 545–548.

7 BIRŽIŠKA, Mykolas. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. Kaunas: A/B „Spindulio“ spau­stuvė, 1938, t. 2, p. 184–190.

8 VLADIMIROVAS, Levas. Gyvenimo ir bibliografijos keliais ir klystkeliais. Knygotyra, 1980, t. 8 (15), p. 27.

9 SMALENIEC, Alies. Gudų knygos ir laikraščiai Lietuvos nepriklausomoje dalyje išėję 1919–1921 m. Knygos: bibliografijos ir kritikos žurnalas, 1922, nr. 1, skl. 93–96.

10 [RUŽANCOVAS, Aleksandras]. A. R-as. Lietuvos Kariuomenės dalių laikraštėliai (1919–1922). Knygos: bibliografijos ir kritikos žurnalas, 1924, nr. 4–6, skl. 417–420.

11 [BUGAILIŠKIS, Peliksas]. Gk. Šiaulių spauda (1919–1927 m. apžvalga). Bibliografijos žinios, 1928, nr. 2, p. 33–36.

12 Paskelbti straipsnyje: GRIGOLAITIS, Jonas Endrikis. Mūsų spauda. Aukuras, 1937, p. 104.

13 JAKŠTAS, Petras. Lietuvos karinė spauda 1919–1938. Mūsų žinynas. Karo mokslo, karinio rengimo ir auklėjimo žurnalas, 1938, t. 35, p. 812.

14 Ten pat, p. 843–844.

15 KIRLYS, Jonas. Prieškarinė mūsų periodika. Židinys, 1930, t. 12, nr. (12), p. 431. 1940 m. Lietuvos nacionalinei bibliotekai buvo perduotas J. Kirlio sukauptas periodikos rinkinys, o jame – 280 rankraštinių, šapirografuotų ir hektografuotų leidinių, pažymėtų asmeninės bib­liotekos antspaudu. Šiuo metu rinkinys saugomas LNMMB Rankraščių skyriuje, f. ١٣٥. Laikraštėlių kolekcijoje.

16 BIRŽIŠKA, Vaclovas. Iš mūsų laikraščių praeities. Kaunas: „Varpo“ bendrovės spaustuvėje, 1933, p. 13, 21–23.

17 Pvz., apie kvietimą leisti dvikalbį laikraštėlį Maskvoje žr.: BIRŽIŠKA, Mykolas. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. Kaunas: A/B „Spindulio“ spaustuvė, 1938, t. 2, p. 184–190.

18 Raida aptarta: PETREIKIS, Tomas. Profesionalioji lietuvių periodika, p. 21–25.

19 Pvz., Lietuvos komunistų partijos spauda, 1917–1940. Sudarė E. Mertinienė, A. Ulpis. Vilnius: Mintis, 1985. D. 2: periodiniai leidiniai. 418 p.

20 Pvz., MERKYS, Vytautas. Masinės nacionalinio judėjimo formos. Valstiečių vaidmuo. Iš Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas (ligi 1904 metų). Vilnius: Mokslas, 1987, p. 114–143, čia p. 118.

21 Bene pirmasis buvo: ŽUKAS, Vladas. Keletas paprastomis dauginimo priemonėmis išspausdintų lietuviškų leidinių. Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, 1965, t. 4, p. 255–238.

22 Pvz., URBONAS, Vytas. Lietuvių periodinė spauda. Trakai–Vilnius: Voruta, 1995. 179 p. 

23 Pvz., ŽUKAS, Vladas. Keletas paprastomis dauginimo priemonėmis išspausdintų lietuviškų leidinių, p. 255–238. Tyrėjas aprašo ir vieną naują egzempliorių: 1939 m. Ispanijos pilietiniame kare dalyvavusių lietuvių mašinėle spausdintą, šapirografuotą žurnalo formato biuletenį „Už vielų“.

24 ZAVECKIENĖ, Žiedūnė. Jaunimo istorijos skersvėjuose: Lietuvos jaunimo spauda 1918–1940 m. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Akademinė leidyba, 2018, 343 p. 

25 DIRSYTĖ, Rima. Lietuvos skautų judėjimo šimtmečiui. 2018-10-30 [žiūrėta 2023-02-09]. Prieiga per internetą: <https://blog.lnb.lt/lituanistika/2018/10/30/lietuvos-skautu-judejimo-simtmeciui/#more-3610>; DIRSYTĖ, Rima. Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt. 2020-12-09 [žiūrėta 2024-03-09]. Prieiga per internetą: <https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/12/09/tarpukario-moksleiviu-ateitininku-laikrasteliai-portale-epaveldas-lt/>; DIRSYTĖ, Rima. Vytautas Didysis moksleivių spaudoje. 2020-10-27 [žiūrėta 2023-02-09]. Prieiga per internetą: <https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/10/27/vytautas-didysis-moksleiviu-spaudoje/#more-4820>.

26 NARKEVIČIENĖ, Danguolė. Atradimai, papildantys Lietuvos nacionalinę retrospektyviąją bibliografiją. Bibliografija 2003. Vilnius, 2005, p. 38–44; NARKEVIČIENĖ, Danguolė. Pirmasis lietuvių dienraštis Atlanto vandenyne – „Ekskursantas“. Bibliografija 2000. Vilnius, 2000, p. 64–66; NARKEVIČIENĖ, Danguolė. Rankraštiniai ir dauginimo priemonėmis leisti periodiniai leidiniai Lietuvos nacionalinėje retrospektyviojoje bibliografijoje. Bibliografija 1999. Vilnius, 1999, p. 84–88.

27 NARKEVIČIENĖ, Danguolė. Rankraštiniai ir dauginimo priemonėmis leisti periodiniai leidiniai Lietuvos nacionalinėje retrospektyviojoje bibliografijoje, p. 84.

28 STASYTĖ-BERNIŪNIENĖ, Jolanta. 1941–1944 m. Lietuvos periodika Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2019, 2015/2016 (t. 8), p. 118–142.

29 GRYBIENĖ, Aida. Dauginimo priemonėmis spausdinti periodiniai leidiniai, saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos fonde. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Vilnius, 2021, t. 10, p. 148–149, 151–163.

30 Senoji periodika (iki 1945 m.) / Old periodicals (pre-1945). Prieiga per internetą: <https://elibrary.mab.lt/handle/1/25>.

31 Bene pirmas vieną egzempliorių paminėjo V. Žukas, žr.: ŽUKAS, Vladas. Keletas paprastomis dauginimo priemonėmis išspausdintų lietuviškų leidinių, p. 255–238.

32 NARBUTIENĖ, Daiva. Retų spaudinių komplektavimas Lietuvos mokslų akademijos Vrub­levskių bibliotekoje: problemos, tradicijos, perspektyvos. Knygotyra, 2011, t. 56, p. 113; MARCINKEVIČIUS, Juozas. Centrinė biblioteka. Iš Lietuvos TSR Mokslų akademija, XXV. Vilnius: Mintis, 1967, p. 446.

33 MARCINKEVIČIUS, Juozas. Centrinė biblioteka. Iš Lietuvos TSR mokslų akademija, XXV. Vilnius: Mintis, 1967, p. 437.

34 Gautų rankraščių registracijos knyga. 1960–1990 m. LMAVB Rankraščių skyriaus (toliau – LMAVB RS) archyvas, lap. 2v.

35 Apie šių fondų steigimą bibliotekose išsamiau žr. TRUSKA, Liudas. Glavlito veikla Lietuvoje 1940–1947 metais. Lietuvos istorijos metraštis. 1996. Vilnius, 1997, p. 220, 225–228; STREIKUS, Arūnas. Minties kolektyvizacija: cenzūra sovietų Lietuvoje. Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2018, p. 131–133, 363.

36 Apie informacijos ir jos prieigos hierarchiją vėlyvuoju sovietmečiu žr. VAISETA, Tomas. Informacijos hierarchija vėlyvuoju sovietmečiu: bibliotekų atvejis. Informacijos mokslai, 2012, t. 60, p. 121.

37 Jiems priskiriami ir mašinraščiai.

38 Panaši situacija Bibliotekoje susiklostė ir su vaizdo dokumentais bei kartografija. Akvarelės, piešiniai, rankraštiniai žemėlapiai pateko į Rankraščių skyrių, o grafika, spausdinti žemėlapiai, planai ir atlasai – į Retų spaudinių skyrių.

39 Išsamiau žr.: SMAŽINIENĖ, Rūta. Lietuvos kariuomenės bibliotekos (1921–1940) dokumentinis paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2020, t. 9, p. 554.

40 Spec. knygų fondo inventoriaus knyga nr. 1. Nuo 1 iki 2788. Vilnius, 1945–1948 m., 126 lap. LMAVB Retų spaudinių skyriaus archyvas.

41 Informacija apie muziejaus pavadinimo kaitą ir jo fondų raidą iš Pažyma apie Baltarusių mokslo draugijos ir Ivano Luckevičiaus muziejaus Vilniuje fondą nr. 281. Lietuvos centrinis valstybės archyvas [interaktyvus]. [žiūrėta 2023 m. rugpjūčio 24 d.] Prieiga per internetą: <https://www.archyvai.lt/lt/fondai/kultura_istaigos/lcva_f281_pazyma.html>.

42 Apie sukauptus leidinius žr.: [BUGAILIŠKIS, Peliksas] P. B-is. Šiaulių kraštotyros draugijos penkmetis (1927–1932 metų darbuotės apžvalga). Šiaulių metraštis. Kraštotyros medžiagai rinkti organas. 1933, nr. 4, p. 76.

43 LMAVB RS F29-643.

44 LMAVB RS F29-821.

45 Vaikų rašytojo Prano Mašioto (1863–1940) dukterėčios.

46 LMAVB RS F181-217.

47 Atskirai reiktų paminėti 2007 m. istoriko, akademiko Vytauto Merkio padovanotus 1942–1943 m. nelegalius laikraštėlius, saugomus jo asmeniniame fonde LMAVB RS F291. Šiuo metu jie dar nesutvarkyti ir į bibliografinę apskaitą neįtraukti.

48 LMAVB RS F29-307.

49 LMAVB RS F29-350.

50 LMAVB RS F21-827.

51 LMAVB RS F29-350.

52 LMAVB RS F12-4614.

53 Užsienio valstybėse ar kaimyniniuose kraštuose leisti laikraštėliai yra pavieniai, todėl įtraukti į šiuos chronologinius rėmus.

54 Institucija vadinama šiuo leidinių proveniencijose minimu vardu.

55 Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Centralinis statistikos biuras, [1924], p. XXXV–XXXVI.

56 LMAVB RS F29-643.

57 PETREIKIS, Tomas. Profesionalioji lietuvių periodika, p. 35.

58 LMAVB RS F29-964.

59 LMAVB RS F29-859.

60 LMAVB RS F29-840.

61 LMAVB RS F29-865.

62 LMAVB RS F29-866.

63 MARCINKEVIČIENĖ, Rūta. Periodinės spaudos žanrų tipologija. Iš Spaudos tekstų žanrai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, p. 58.

64 Kauno I gimnazijos mokyklos kolektyvas išleido laikraštėlį „Cheminė obstrukcija: satyros laikraštis“, 1920 m., nr. 1–2, LMAVB RS F29-971.

65 Išsamiau apie apibrėžtis ir tekstų žanrinį skirstymą žr. MARCINKEVIČIENĖ, Rūta. Periodinės spaudos žanrų tipologija, p. ٧١–72.

66 [Jablonskis, Jonas]. J. J-is. Moksleivių rankraštėliai. Paparčio žiedas, 1921 m., balandis, p. 25–29. LMAVB RS F29-862.

67 Ten pat.

68 LMAVB RS F12-3049.

69 LMAVB RS F29-842.

70 LMAVB RS F29-842.

71 LMAVB RS F29-857/1.

72 LMAVB RS F29-884a.

73 LMAVB RS F29-842.

74 LMAVB RS F29-883.

75 LMAVB RS F29-864.

76 LMAVB RS F29-844.

77 LMAVB RS F29-840.

78 LMAVB RS F29-842.

79 LMAVB RS F29-891.

80 LMAVB RS F29-875.

81 LMAVB RS F29-841.

82 LMAVB RS F29-841.

83 LMAVB RS F29-840.

84 LMAVB RS F29-874/1.

85 LMAVB RS F29-892.

86 LMAVB RS F29-967.

87 PETREIKIS, Tomas. Profesionalioji lietuvių periodika, p. 37.

88 LMAVB RS F12-956.

89 LMAVB RS F29-892.

90 LMAVB RS F29-840.

91 LMAVB RS F29-963.

92 LMAVB RS F29-418.

93 LMAVB RS F29-873.

94 LMAVB RS F29-867.

95 LMAVB RS F29-854.

96 PETREIKIS, Tomas. Profesionalioji lietuvių periodika, p. 24.

97 Ten pat, p. 36.

98 Ten pat, p. 38.

99 Ten pat, p. 39.

100 LMAVB RS F29-892.

101 Tačiau leidėjai skaičiuoja ne kalendorinius, o mokslo metus. LMAVB RS F29-840.

102 LMAVB RS F29-864.

103 LMAVB RS F29-851.

104 LMAVB RS F29-842.

105 LMAVB RS F29-843.

106 LMAVB RS F9-3059.

107 LMAVB RS F29-401.

108 LMAVB RS F29-963.

109 LMAVB RS F29-862.

110 LMAVB RS F29-867.

111 LMAVB RS F29-842.

112 LMAVB RS F29-882.

113 LMAVB RS F29-861.

114 LMAVB RS F29-888.

115 LMAVB RS F29-816.

116 LMAVB RS F29-817/2.

117 LMAVB RS F29-842.

118 LMAVB RS F29-876.