Knygotyra ISSN 0204–2061 eISSN 2345-0053
2023, vol. 80, pp. 228–262 DOI: https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2023.80.130

Puošnu ir praktiška: XVI a. viduryje – XVII a. pirmojoje pusėje Italijoje ir Abiejų Tautų Respublikoje spausdintų knygų įrišai Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekoje

Ieva Rusteikaitė
Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas
Dominikonų g. 15/1, LT-01131 Vilnius
Vilniaus universiteto biblioteka
Universiteto g. 3, LT-01122 Vilnius
El. paštas ieva.rusteikaite@mb.vu.lt

Santrauka. Ankstyvaisiais naujaisiais laikais nepaliaujamai augęs spausdintų knygų egzempliorių skaičius ir didėjanti amatininkų tarpusavio konkurencija lėmė, jog nuo Gutenbergo išradimo iki pat XIX a. Europos knygrišiai buvo priversti ieškoti pigesnių ir greitesnių įrišimo technikų. Remiantis šia prielaida, straipsnyje aptariama dalis Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekai priklausiusių XVI a. antrojoje pusėje – XVII a. viduryje spausdintų knygų įrišų. Šis tyrimas yra platesnio Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos knygų įrišų tyrimo dalis, o straipsnyje apsiribota dviem šiai bibliotekai priklausiusių spaudinių grupėmis: Italijos bei Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose spausdintomis knygomis. Istoriniams įrišams aptarti pasitelkta taikomosios dailės ir materialiosios kultūros tyrimų sričiai artima prieiga, literatūroje taip pat žinoma kaip knygos ar knygų įrišų „archeologija“, pagrindinį dėmesį skiriant ne tik knygų įrišų viršelio dekoro bruožams, bet ir jų struktūrinėms savybėms, visapusiškiau atskleidžiančioms praeities amatininkų darbo pobūdį. Toks analizės būdas ypač parankus aptariant ne tik puošnius, bet ir visai nedekoruotus knygrišių dirbinius, iki šiol Lietuvos senosios knygos tyrimuose sulaukusius labai mažai dėmesio. Tyrimo metu nustatyta, kad kuklesni pergamentiniai įrišai sudaro beveik pusę visų nagrinėtų Vilniaus akademijos bibliotekos įrišų ir kol kas patvirtina labiau praktinį nei reprezentacinį jėzuitų bibliotekos aspektą. Pagal techninio atlikimo sudėtingumą ir įrišimui pasitelktų operacijų skaičių išskirtos penkios įrišimo technikos, aprėpiančios spektrą nuo sudėtingiausių iki paprasčiausių įrišų, glaudžiai sietinų su prekybinio formato įrišais. Be to, nemažai pergamentinių įrišų pasižymi struktūriniais bruožais, artimais itališkai knygrišystės tradicijai. Pastarųjų dominavimas Italijos spaudinių grupėje leidžia pagrįstai svarstyti apie jau įrištų knygų patekimo į Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteką galimybę ir iš naujo permąstyti kai kurių knygų spausdinimo bei įrišimo vietų santykį. Tyrimo metu taip pat išryškėjo tam tikri įrišų bruožai, sietini su Italijos ir Abiejų Tautų Respublikos knygrišystės tradicijomis.

Reikšminiai žodžiai: spauda, knygrišystė, Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteka, prekybiniai įrišai, itališki įrišai.

Elegant and Practical: Bindings of Books Printed in the Middle of 16th and the First Half of the 17th Centuries in Italy and the Polish–Lithuanian Commonwealth in the Library of Vilnius Jesuit Academy

Summary. In the early modern period, the relentless growth in the copies of printed books and the increasing competition between craftsmen meant that, since the invention of Gutenberg until the 19^th century, European bookbinders were forced to look for cheaper and quicker binding techniques. Based on this assumption, the article focuses on some of the bindings of books printed from the middle of the 16^th until the middle of the 17^th century which belonged to the library of Vilnius Jesuit Academy. This study is part of a broader research on the bindings of the Vilnius Jesuit Academy Library, and the article is limited to two groups of sources: books printed in Italy and books printed in the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania (Polish–Lithuanian Commonwealth). The historical bindings are discussed by following the approach targeting the field of decorative arts and material culture studies, which is also well known as the ‘archaeology’ of the book or the bookbinding. It focuses not only on the decorative features of the cover of the book, but also on the structural features of the bindings which reveal comprehensively the work of the craftsmen of the past. This method of analysis is particularly useful for discussing not only decorated but also undecorated bindings which have so far received very limited attention in the research of the old Lithuanian book. As a result, the research revealed that the modest parchment bindings form nearly a half of all the examined bindings of the collection, and confirm the practical rather than the representational aspect of the Jesuit Library. According to the complexity of the technical execution and the number of operations involved in the process of binding, five binding techniques have been distinguished, ranging from the most complex to the simplest bindings, closely related with a retail bindings. What is more, a consistent number of parchment bindings are denoted by structural features, which is close to the Italian bookbinding tradition. The predominance of the latter in the group of Italian prints makes it possible to consider the possibility of already bound books entering the library of Vilnius Jesuit Academy. Moreover, the research has revealed certain binding features linked to the bookbinding traditions in Italy and the Polish–Lithuanian Commonwealth.

Keywords: printing, bookbinding, Library of Vilnius Jesuit Academy, retail bindings, Italian bindings

Received: 2023 03 31. Accepted: 2023 04 24
Copyright © 2023 Ieva Rusteikaitė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access journal distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Vilniaus jėzuitų akademija, viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) institucijų, ne tik ugdė raštingus ir išsilavinusius šalies piliečius, bet ir per visą aktyvios veiklos laikotarpį sukūrė nemažą savo raštijos paveldą. Vilniaus akademijos spaustuvė tapo viena iš produktyviausių ir svarbiausių šalies spaustuvių, o spręsdama organizacinius švietimo, administracinius ir ūkinius reikalus, akademija sukūrė nemažą archyvinių dokumentų kompleksą1. Bibliotekos rinkinys imtas kaupti nuo pat institucijos įkūrimo 1570 m. ir buvo pildomas iki pat jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. Dėl komplikuotos bibliotekos istorijos visą jos rinkinio vaizdą rekonstruoti yra sudėtinga2. Visgi tai, kas įvairiose atminties institucijose išliko iki šių dienų, yra tikrai solidžios apimties dokumentų rinkinys, o viena didžiausių jo dalių saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tad atrodo, jog šiuose dokumentuose galima pagrįstai tikėtis rasti vertingų duomenų apie įvairius jėzuitų aplinkoje naudotų knygų bruožus, tarp jų – pėdsakų apie XVI–XVII a. knygrišystės amatą LDK ir jos sostinėje.

XVI–XVII a. LDK knygrišių veikla tyrinėta daugiausia knygos ir Vilniaus miesto istorijos kontekste3. Be kelių išsamesnių, tiesiogiai knygrišystės istorijos klausimams skirtų publikacijų4, daugumoje jų XVI–XVII a. Vilniuje veikę knygrišiai aptariami gana epizodiškai ir kitokių autoriams rūpimų klausimų kontekste, o dirbiniai – tik kai kada ir gana bendrais bruožais. Iš rašytinių šaltinių iki šiol išsamiau aptarti yra Vilniaus knygrišių cecho privilegija ir statutas5, išlikę knygininkų, knygrišių ir spaustuvininkų turto inventoriai6, sąskaitos ir sutartys su jais7.

Greta rašytinių šaltinių apie praeities amatininkus vertingiausiais informacijos šaltiniais, tiesiogiai liudijančiais knygrišių darbo principus, laikytini patys išlikę dirbiniai. Dalį konkrečių Lietuvos bibliotekose saugomų puošnių knygų įrišų bruožų aptarė Laucevičius, o jo studija išlieka solidžiausiu įnašu į Lietuvos knygrišystės istoriją. Kiek išaugusį susidomėjimą atskirais knygų įrišais ar knygų rinkiniais rodo pastaraisiais dešimtmečiais pasirodžiusios publikacijos8.

Siekiant „prakalbinti“ šiuos sudėtingus materialius šaltinius, tenka ne tik apžvelgti nemažos apimties knygų rinkinius, bet ir įsigilinti į visapusišką jų atlikimo pobūdį nuo lankų paruošimo iki viršelio puošybos. Pagrindinės problemos, kylančios analizuojant knygų įrišus kaip pirminius šaltinius, yra susijusios, visų pirma, su istoriniais ir, deja, šiuolaikiniais knygų perrišimais, kurių metu sunaikinta daug vertingos informacijos. Antra, absoliuti dirbinių dauguma tiek Lietuvos, tiek pasaulio bibliotekose yra anonimiški. Todėl, panašiai kaip ir kitų dailiųjų amatų dirbinių atveju, jų tyrimus neretai tenka grįsti formalia ir lyginamąja analize9. Net jeigu rašytiniuose šaltiniuose turima duomenų apie knygrišių tapatybę ar jų naudotų įrankių inventorius, juos susieti su konkrečiais dirbiniais nėra paprasta, ypač kai trūksta tam skirtų šiuo metu bibliotekose saugomų knygų įrišų katalogų ir visapusiškų bei sistemingų jų aprašų10. Trečia, nors ir sutariama, kad dauguma spausdintų knygų Europoje buvo įrišamos geografiškai arčiau skaitytojo ir knygos vartotojo nei spaustuvininko ar pirklio, paskutiniųjų dešimtmečių Europos knygrišystės istorijos tyrinėjimai rodo, jog greta knygų savininkų užsakomų įrišų rinkoje cirkuliavo ir įvairūs tarpiniai, spaustuvininkų ar pirklių naudojami prekybiniai knygų įrišų formatai11. Tokia technologinė ir geografinė įvairovė dar labiau apsunkina konkrečių įrišų, ypač tokių, kuriuose nėra jokių įrišėjo ar savininko ženklų, kilmės nustatymą ir datavimą.

Atrodytų, kad, knygos įrišus laikant istoriniais artefaktais ir dailiųjų amatų dirbiniais, koordinuotos įvairių socialinių, humanitarinių ir net gamtos mokslų atstovų pastangos galėtų duoti neblogų rezultatų12. Vis dėlto iki šiol Lietuvoje, panašiai kaip ir kitų šalių XIX–XX a. istorinių įrišų tyrimuose13, konkrečiais dirbiniais domėtasi daugiausiai dėmesio skiriant su puošyba susijusiems įrišų aspektams, tokiu būdu nepuošnius ar mažiau puošnius dirbinius, kurie sudarė didžiausią Europos knygrišių darbo dalį, paliekant nuošalyje. Be to, ornamentiniais įspaudais daugiausia domėtasi kaip proveniencijomis ir nuosavybės ženklais, jų technologiniam ar meniniam (pvz., ornamento kilmės, raidos, formos) aspektui dėmesio skiriant kur kas mažiau. Tokiame kontekste išsiskiria keletas bandymų istorinių įrišų medžiagas tirti gamtos mokslų metodais14.

Vis dėlto iki šiol Lietuvoje atliktų istorinės knygrišystės tyrimų rezultatus reikšmingai praplėstų ar net sujungtų iki šiol labai menkai išplėtoti technologiniai istorinių įrišų tyrimai, įtraukiantys ne tik puošybos, bet ir kitus įrišimo etapus. Vadinamoji knygos ar knygos įrišų „archeologijos“ perspektyva Vakarų Europoje susiformavo praėjusio amžiaus pabaigoje ir ypač išpopuliarėjo dėl Jáno A. Szirmai monografijos15. Šią prieigą tiesiogiai galima sieti su anuomet naujais knygų restauravimo etikos klausimais ir šioje srityje išaugusia minimalios intervencijos principo reikšme16, o netiesiogiai – su panašiu metu humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vykusiu „materialiuoju posūkiu“ (angl. material turn)17. Visa tai taip pat paveikė ir požiūrį į materialiuosius senųjų knygų aspektus, įskaitant ir knygos įrišų informatyvumą tyrinėjant dokumentinį paveldą18.

„Archeologinė“ arba formalioji analizė, taikoma nuosekliam ir sistemingam struktūrinių knygų įrišų savybių tyrimui, leidžia rekonstruoti konkretaus dirbinio sukūrimo procesą ir jo etapų eiliškumą nuo knygos lankų paruošimo iki apkalų pritvirtinimo. Lyginamoji tokių duomenų analizė padeda geriau įsivaizduoti įvairių regionų dirbtuvėms priklausiusių anoniminių praeities amatininkų darbo pobūdį. Todėl yra itin aktualu tirti ne tik pavienius įrišus, bet ir didesnės apimties rinkinius: juose pasikartojantys technologiniai įrišimo sprendimai, jų niuansai leidžia aiškiau atskleisti vyraujančių amato tendencijų vaizdą, chronologinius pokyčius, geografinį paplitimą ir, galiausiai, patikimiau susieti konkrečius įrišus su rašytinių ir vizualių šaltinių informacija, puošybos stiliais ar laboratorinių tyrimų rezultatais.

Būtent tokia prieiga taikoma šiame straipsnyje nagrinėjant technologines Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos knygų įrišų savybes. Aptariamas tyrimas – tai kito, šiuo metu atliekamo platesnio tyrimo, apimančio įvairiose šalyse XVI–XVII a. pirmojoje pusėje spausdintų Vilniaus jėzuitų akademijai priklausiusių leidinių įrišus19, dalis. Jame siekiama išsiaiškinti, kokios įrišimo technikos būdingos Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekai priklausiusioms knygoms, ar galima jas sieti su kokiomis nors vietos ar užsienio knygrišystės tradicijomis, ir ieškoma būdų identifikuoti vietos knygrišių dirbinius. Nors šiuo metu surinkta tyrimo medžiaga yra dar gana ribota, ji leidžia palyginti dvi skirtingos kilmės Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos spaudinių grupes: Italijoje bei Abiejų Tautų Respublikoje nuo XVI a. iki 1655 m. spausdintus leidinius. Remiantis prielaida, kad dauguma spausdintų knygų rištos geografiškai arčiau jų savininkų, Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje spausdintų knygų forma leistų kelti hipotezę, kad jos ar bent jų dalis šiame regione buvo ir įrištos, todėl reprezentuotų regioninę knygrišystės tradiciją. O Italijos spaudinių grupė yra įdomi, siekiant suprasti, kokia forma būdinga knygoms, Vilnių pasiekusioms iš itin aktyvių ir svarbių to meto Europos spaudos centrų, ir ką ji turi (ar neturi) bendra su vietos spaudinių įrišais. Renkantis šias grupes lyginamajai analizei atrodė palanku ir sąlygiškai panaši abiejų spaudinių grupių apimtis.

Kiek paradoksalu, kad šiuo metu technologiniu požiūriu yra lengviau atpažinti ne vietos amatininkų dirbinius, bet Vakarų, Pietų ir Pietryčių Europos knygų įrišimo technikas, struktūriniu aspektu iki šiol tyrinėtas gerokai plačiau. Nors ir nėra vienos didelės studijos, skirtos struktūriniams turtingos ir įvairialypės Italijos knygrišystės tradicijos bruožams, atskiri tyrimų atvejai suteikia galimybių atpažinti ne vieną būdingą šio regiono amato bruožą20. Lenkijoje technologiniu požiūriu istoriniai knygų įrišai tyrinėti kiek intensyviau nei Lietuvoje, bet gerokai rečiau nei, pvz., anglosaksiškose šalyse. Panašiai kaip ir Lietuvoje, daugiausia apie didžiųjų Lenkijos Karalystės miestuose veikusius knygrišius žinoma iš archyvinių šaltinių ir knygų puošybos tyrimų21. Vis dėlto, apžvelgus esamą literatūrą, a priori susidaro įspūdis, kad XVI a. antrosios pusės – XVII a. Abiejų Tautų Respublikos knygrišiams priskiriami dirbiniai didžiąja dalimi įsiterpia į šiauriau Alpių vyravusį vokiškos amato tradicijos paveiktą lauką. Taigi, straipsnyje pristatomam tyrimui renkantis tokias šaltinių grupes tikėtasi, jog turimos žinios apie kontrastingas Šiaurės ir Pietų Europos amato tradicijas leis efektyviau atpažinti įrišimo tradicijų pasiskirstymą tiriamame rinkinyje. Be abejonės, tokią lyginamąją analizę ateityje reikia papildyti olandiškų, prancūziškų, vokiškų ir kitų Vilniaus jėzuitų akademijai priklausiusių spaudinių įrišų tyrimais.

Straipsnyje keliami tikslai yra, susisteminant pirmuosius duomenis, (1) nustatyti vyraujančias Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekai ankstyvuoju jos laikotarpiu priklausiusių knygų įrišimo technikas; (2) vyraujančių technikų aspektus išanalizuoti atsižvelgiant į XVI–XVII a. knygrišystės raidos ypatumus; (3) įvertinti galimybes konkrečius įrišus priskirti vieno ar kito regiono tradicijai. Tokiems tikslams įgyvendinti buvo trumpai apžvelgti Vakarų Europos knyg­rišystės raidos ir jėzuitų bibliotekų formavimo bei priežiūros aspektai. Taip pat išnagrinėtos atrinktų spaudinių struktūros, išskirti vyraujantys technologiniai tipai, identifikuoti panašūs dirbiniai. Išsiaiškinus tiriamų įrišimo technikų atvejų sudėtingumo laipsnį, nustatytas tam tikras nagrinėtų knygų įrišų spektras nuo sudėtingiausios iki paprasčiausios jų atlikimo technikos. Galiausiai, nustatyti rinkiniui priklausantys itališkos tradicijos atvejai bei lyginamosios analizės būdu išryškinti preliminarūs vietos įrišų bruožai.

Spauda ir knygrišystės amato raida

Nuo XV a. antrosios pusės Europoje spausdintų leidinių egzempliorių skaičiui augant eksponentiškai, taip pat didėjo ir jų sklaida, taigi, ir įrišimo poreikis. Būtent spaudos epocha paskatino iki tol vienuolynų skriptoriumuose, universitetų ar valdovų raštinėse daugiau pavieniui veikusių knygrišių veiklos virsmą į organizuotą miesto aplinkos amatą22.

Rankų darbo knygos epochoje spaustuvių produkcija, prieš patekdama į skaitytojo rankas, dažniausiai stokodavo įprastai kodekso formos knygai būdingų patogumų: spaudinio lankai kartais būdavo nesulankstyti, o jei ir sulankstyti, dažnai nesujungti tarpusavyje, todėl kildavo didelė galimybė pamesti jo dalį. Be to, lankų lapai buvo neperpjauti sąlankų vietose ir tai neleido patogiai vartyti knygos lapų. Tvirtesnės išorinės apsaugos neturėjęs spaudinys lengvai deformuodavosi ar išsitepdavo. Šiuo požiūriu, iš spaustuvės išėjęs spaudinys buvo savotiškas pusgaminis, kuriam galutinę knygos formą iki pat XIX a. vidurio daugiausia suteikdavo knygrišiai.

Plečiantis ir intensyvėjant spausdintos knygos rinkai, dėl taupumo knygas imta gabenti neįrištas, rūpestį dėl įrišimo perleidžiant pirkėjo žinion. Vis dėlto transportavimo metu spaudiniai, gabenami be patikimą apsaugą jiems suteikiančio įrišo, tapdavo itin pažeidžiami, o sugadintos knygos pirkliams kėlė nuostolių23. Pasak pastaraisiais dešimtmečiais bene konceptualiausiai ir produktyviausiai Europos knygrišystės raidą tyrinėjančio Nicholo Pickwoado, prekyboje greta neįrištų cirkuliavo ir pusiau įrišti (t. y. intencionaliai neužbaigti) spaudiniai bei įvairūs prekybai skirti įrišimo formatai (angl. retail binding24)25. Dalį jų galima laikyti akivaizdžiai efemeriškomis, greitai ir nebrangiai suformuojamomis struktūromis pasižyminčiais laikinaisiais prekybiniais įrišais. Taip įsigyti spaudiniai dažniausiai būdavo perrišami, pritaikant tvirtesnę įrišo struktūrą, todėl šiandien tokių laikinos paskirties įrišų pavyzdžių išliko itin nedaug26.

Geriau išliko prekybai skirti tvirtesni itin perkamų ir populiarių spaudinių (pvz., biblijų, vadovėlių, maldynų ir pan.) įrišai, skirti nuolatiniam naudojimui. Šiuo tikslu naudotos greičiau suformuojamos knygų struktūros, tokios kaip pergamentiniai įrišai pervertais viršeliais27. Tačiau būta ir solidžiai į augalinio rauginimo odą įrištų knygų, dalinai puoštų įspaudais ir nepuoštu plotu savininko ženklams įspausti28. Tokie, pavadinkime, ilgalaikiai prekybiniai įrišai knygą gerai apsaugodavo ir iki, ir po pardavimo, o knyga buvo patogu naudotis iškart ją įsigijus29.

Žinoma, didelė dalis knygų taip pat buvo įrišamos pagal individualius užsakymus. Aukščiausio sluoksnio atstovai komplektavo vientiso stiliaus bibliotekas, rūpinosi brangių spaudinių apsauga ir noriai jas ženklindavo savo nuosavybės ženklais. Hierarchinėje visuomenėje puošnių ir prabangių, pagal užsakovo poreikius įrištų knygų poreikis visuomet išliko daugiau ar mažiau aktualus, tačiau, raštingumui vis labiau plintant įvairiuose visuomenės sluoksniuose, daliai jų atstovų minimalią teksto apsaugą ir patogų knygos naudojimą užtikrinantys knygų įrišai buvo priimtini ir parankūs. Tokiu būdu knygrišiai tapo ne tik įvairiuose visuomenės sluoksniuose reikalingais amatininkais, bet ir nuolat, iki pat XIX a. pradžios, dorojosi su nemažu darbo krūviu.

Išlikę šaltiniai rodo, jog vienose knygrišio dirbtuvėse neretai būdavo atliekami labai įvairūs darbai nuo paprasčiausio lankų sudygsniavimo, skirto spaudinių transportavimui ar pardavimui, iki odinių viršelių puošybos auksintais įspaudais, skirtų ištaigingesnėms bibliotekoms30. Dėl šios priežasties net ir skirtingos išvaizdos knygų struktūrose galima užfiksuoti panašius technologinius sprendimus, lėmusius vienokių ar kitokių medžiagų ar konstrukcinių jungčių pasirinkimą ir galinčius nurodyti bent apytikrį dirbtuvių braižą.

Pritaikius Gutenbergo išradimą, spaudą pavyko gana sėkmingai mechanizuoti, leidinių tiražas jau XVI a. išaugo iki 1 000 egzempliorių, o štai knygų įrišimo procesas susidėjo iš daugelio laikui imlių, nemechanizuotų ar itin menkai mechanizuotų procedūrų ir liko priklausomas nuo pavienių rankų darbo operacijų31. Tokia skirtinga šių dviejų su knyga susijusių amatų padėtis bei augantis kaskart vis raštingesnės visuomenės poreikis knygoms, skirtoms užrašams, registrams, archyvams, nuo XV a. pabaigos iki pat XIX a. pirmosios pusės pramonės revoliucijos ženklų šioje srityje skatino knygrišius ieškoti spartesnių ir pigesnių darbo atlikimo būdų. Dažniausiai tai būdavo pasiekiama supaprastinus knygų įrišų struktūras, praleidžiant kai kurias mažiau reikšmingas įrišimo proceso dalis arba sumažinant tam tikrų brangesnių medžiagų kiekį32. Tokie darbo optimizavimo būdai buvo įmanomi beveik kiekviename knygos įrišimo etape ir priklausė nuo kainos, kliento poreikių ir paties amatininko galimybių. Įvairiose dirbtuvėse visa tai vyko įvairiai ir esant nuolatinei įtampai tarp amato tradicijos ir jo naujovių. Taigi, kalbant apie įvairiais statusais ir technologiniais bruožais pasižyminčius knygų įrišus, Pickwoado siūlymu, technologiniu požiūriu juos reikėtų nagrinėti remiantis tam tikru įrišimo formatų ir technikų, vertintinų pagal jų užbaigtumą ir išbaigtumą, spektru33.

Knygrišystė jėzuitų kolegijose

Anot Jėzaus Draugijos bibliotekų organizaciją nagrinėjusio Ludwiko Grzebieńio, jėzuitų bibliotekos buvo orientuotos į praktinę naudą, o ne bibliofilinius ir estetinius knygų rinkinių aspektus34. Šiose bibliotekose buvo kaupiama medžiaga, reikalinga mokslui, studijoms, sielovadai ir kitiems Draugijos veiklos aspektams, todėl rūpindamiesi knygų apsauga jėzuitai, tikėtina, daugiausia tenkinosi praktiškais sprendimais ir nebrangiais knygų įrišais. Kas kita – dovanotos knygos, jėzuitų bibliotekas pasiekdavusios jau įrištos prieš tai buvusių savininkų, neretai turtingesnio luomo atstovų. Vilniaus akademijos bibliotekos rinkiniui XVI a. antrojoje pusėje – XVII a. pradžioje tokios dovanos turėjo didelės reikšmės35.

Vis dėlto biblioteka pildyta ir jėzuitų iniciatyva. Vietos spaustuvių produkcija negalėjo patenkinti viso jėzuitiško švietimo reikalams reikalingų knygų poreikio, todėl įsigyta leidinių, spausdintų didžiausiuose to meto spaudos centruose Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir kt.36 Taigi, tikėtina, kad šiai rinkai būdingi aspektai nebuvo svetimi ir formuojant vietos rinkinius, t. y. tam tikra dalis spaudinių biblioteką galėjo pasiekti neįrišti arba kitokiais minėtais spaudinių pardavimo formatais, būdingais to meto Europos spausdintų knygų rinkai. Katarzyna Płaszczyńska-Herman, nagrinėjusi Krokuvos knygininkų ir knygrišių inventorius, atskleidė, kaip abi šios profesijos buvo susipynusios, o jų atstovai regione prekiavo tiek neįrištomis, tiek jau įrištomis knygomis37. Išlikusiuose LDK knygininkų, spaustuvių ir knygrišių inventoriuose bei parduodamų knygų sąrašuose (tiesa, didžioji dalis išlikusiųjų siekia laikotarpį po 1655 m.) taip pat galima rasti knygų, prie kurių pateikta trumpa nuoroda į vienokį ar kitokį įrišą38.

Grzebieńio duomenimis, jėzuitai, steigdami savo kolegijas ir rūpindamiesi bibliotekų rinkiniais, gana plačiai bendradarbiavo su miesto knygrišiais, o kai kuriose institucijose bibliotekai skirtos lėšos apėmė ir knygų įrišimą39. Autorius yra užfiksavęs kai kuriose institucijose knygų įrišimu užsiimdavusius jėzuitus, tačiau apskritai panašu, kad, net ir turėdami savo knygrišyklą, jėzuitai šiam darbui neretai samdydavo miesto amatininkus40. Ankstyvuoju Vilniaus jėzuitų akademijos laikotarpiu knygrišių Vilniuje tikrai būta: iš Edmundo Laucevičiaus skelbtų dokumentų žinoma, kad ankstyviausiai knygrišiai Vilniuje fiksuoti 1512 m., o ankstyviausias Vilniaus knygrišių cecho paminėjimas datuotinas 1633 m.41, nors hipotezė, kad jis buvo įkurtas XVI a. pabaigoje42, išlieka. Vėlyvesnio laikotarpio duomenys apie knygrišių cecho organizaciją43, pavyzdinių darbų pobūdis44 bei keletas vėlyvesnių įrankių inventorių45 a priori rodytų vietos knygrišystės tradiciją priklausius Vakarų ir Vidurio Europos amato tradicijos laukui46.

Tikėtina, kad bent nedidelę knygrišyklą, panašiai kaip ir kitose jėzuitų kolegijose, turinčiose savo spaustuves47, turėjo ir Vilniaus akademijos spaustuvė. Tačiau apskritai išliko tik XVII a. pabaigos, t. y. vėlyvesniojo spaustuvės laikotarpio, spaustuvės dokumentai apie sandorius su miesto knygrišiais48, o XVIII a. pabaigoje sudarytame spaustuvės inventoriuje užfiksuota keletas knyg­rišio įrankių49. Taigi, galima konstatuoti, jog knygų įrišimas buvo tiek jėzuitų bibliotekoms, tiek jų spaustuvėms aktuali paslauga, nors tikslesnių duomenų apie tai, kaip, įrišimo požiūriu, buvo tvarkomos ir prižiūrimos Vilniaus akademijos jėzuitų bibliotekos ankstyvojo laikotarpio knygos, dar stokojama.

Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos knygų įrišų tyrimas

Atliekant senosios Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos rinkinio knygų įrišų tyrimą ir formuojant nagrinėtinų šaltinių grupę, ankstyviausio išlikusio XVIII a. antrosios pusės katalogo įrašuose identifikuotos knygos50 ir jose užfiksuotos Vilniaus jėzuitų akademijos proveniencijos tapo pagrindiniais kriterijais atrenkant XVI–XVII a. dokumentus, galėjusius priklausyti bibliotekai laikotarpiu nuo institucijos įkūrimo 1570 m. iki 1655 m. Vilniaus miesto antpuolio. Suprantama, kad minėtu laikotarpiu spausdintus leidinius jėzuitai galėjo įsigyti ir vėliau. Turint informacijos apie leidinio įsigijimą po 1655 m., į tiriamų knygų korpusą jis nebuvo įtrauktas, taip siekiant susitelkti į ankstyvesnį rinkinio laikotarpį.

1 lentelė. Pagrindinės įrišimo operacijos ir įrišų tipai

Pagrindinės XVI–XVII a. knygrišystės operacijos   Spausdinimo vieta		I. Odiniai (22)		II. Pergamen­tiniai kietieji (7)		III. Pergamen­tiniai perverti kietieji  (15)		IV. Pergamen­tiniai perverti puskiečiai  (10)		V. Pergamen­tiniai perverti minkštieji  (11)
		Lenkija ir LDK (6)	Italija (16)	Lenkija ir LDK (0)	Italija (7)	Lenkija ir LDK (7)	Italija (8)	Lenkija ir LDK (3)	Italija (7)	Lenkija ir LDK (0)	Italija (11)
1.	lankų sumušimas	6	13	–	3	2	3	1	3	–	5
2.	priešlapių formavimas	6	16	–	7	7	8	3	7	–	10
	prisiūti atskirai	4	11	–	4	6	5	2	5	–	5
	prisiūti su išoriniais lankais	1	2	–	3	1	3	1	2	–	5
3.	bloko siuvimas	6	16	–	7	7	8	3	7	–	11
	ištisai kiekvienas lankas	3	15	–	2	3	7	1	3	–	6
	pagreitintas	3	1	–	5	4	1	2	4	–	5
4.	bloko kraštų apipjovimas	6	16	–	7	7	8	3	7	–	11
5.	bloko kraštų dekoras	5	10	–	–	2	3	3	4	–	2
6.	bloko nugarėlės formavimas	6	16	–	7	7	8	3	7	–	11
7.	kaptalų tvirtinimas	6	15	–	7	7	8	3	7	–	11
	priklijuota prie bloko	5	13	–	nežinoma	7	4	3	1	–	3
	įpinta į bloką	–	2	–	5	–	3	–	6	–	7
	antrinis kaptalas	–	–	–	–	–	1	–	3	–	6
8.	kietviršių pagrindų briaunų formavimas	4	8	–	–	–	–	–	–	–	–
9.	viršelio ir bloko jungimas	6	16	–	7	7	8	3	7	–	11
	klijuojant ryšių galus	4	7	–	4	1	–	1	–	–	–
	veriant ryšių galus	2	9	–	3	6	5	2	1	–	6
	veriant tik kaptalų šerdies galus	–	–	–	–	–	3	–	6	–	5
10.	dengiančios medžiagos paruošimas	6	16	–	–	5	4	–	–	–	2
	ploninimas	6	16	–	–	–	–	–	–	–	–
	dažymas	–	–	–	–	2	–	–	–	–	1
	pamušimas	–	–	–	–	3	4	2	–	–	1
11.	aptraukimas dengiančia medžiaga	6	16	–	7	7	8	3	7	–	11
12.	viršelio nugarėlės (ryšių) formavimas	5	16	–	7	–	–	–	–	–	–
13.	viršelio puošyba įspaudais	6	16	–	–	2	1	3	1	–	–
	su auksintais įspaudais	2	10	–	–	–	1	3	1	–	–
	tik aklaisiais įspaudais	4	6	–	–	2	–	–	–	–	–
14.	segtuvų tvirtinimas	4	8	–	–	–	–	–	–	–	–
15.	raištelių tvirtinimas	2	–	–	7	4	3	2	2	–	5
16.	priešlapių klijavimas	6	16	–	7	7	8	3	7	–	11

Tyrimo metu buvo surinkti detalūs duomenys apie nagrinėtuose įrišuose užfiksuotas įrišimo technikas ir jų santykį su amatininko atliktų operacijų skaičiumi bei pobūdžiu. Praktines amato žinias dažniausiai perduodant žodžiu, išliko tik palyginti negausūs XVI–XVII a. knygų įrišimo procesą liudijantys rašytiniai51 ir ikonografiniai52 šaltiniai, daugiausia sukurti už Abiejų Tautų Respublikos ribų. Pirminių šaltinių informaciją apie istorinius įrišimo procesus taip pat paįvairina specifinėms įrišimo operacijoms skirti tyrimai ir eksperimentai53. Šių žinių pagrindu ir sudaryta 1 lentelė, kurioje lyginamos pagrindinės operacijos, taikytos skirtingų technikų įrišimo procese. Daugelis šaltiniuose minimų ar vaizduojamų įrišimo operacijų gali būti tiesiogiai pastebimos konkrečiame dirbinyje, o kurios nors iš jų stoka – taip pat labai svarbus bruožas, nurodantis, kur ir kaip įrišimo procesas buvo supaprastintas, pagreitintas ir / ar atpigintas arba nebūdingas vienai ar kitai įrišimo technikai. Šie proceso žingsniai, be abejo, turi daug savitų niuansų, pvz., gali keistis jų eiliškumas, o į kiekvieną iš jų galima gilintis atskirai. Šio straipsnio kontekste, siekiant susidaryti bendrą įrišų atlikimo sudėtingumo spektrą, apsiribojama pačiomis pagrindinėmis operacijomis.

Tyrimo metu de visu įvertinti 138 Italijos ir Abiejų Tautų Respublikos spaudinių įrišai. Tarp tiriamo laikotarpio spaudinių užfiksuota 27 proc. (26 atvejai) perrištų ar gerokai vėliau įrištų knygų. Deja, nemažą jų dalį sudaro Abiejų Tautų Respublikoje spausdintų knygų įrišai ir šios knygos čia išsamiau nebus analizuojamos (žr. 1 diagramą). Likę 73 proc. tyrinėtų įrišų yra laikytini autentiškais XVI–XVII a. dirbiniais. Ankstyviausias jų – 1546 m. Venecijoje spausdintas leidinys54. Iš šio regiono spaudinių ankstyviausia yra 1574 m. Gdanske spausdinta knyga55. Kaip matyti 2 diagramoje, dauguma nagrinėtų dokumentų spausdinti Romoje (30), Venecijoje (21), Krokuvoje (16), Vilniuje (7) bei Gdanske (5). Atlikus chronologinį pjūvį, paaiškėjo, jog XVII a. pirmojoje pusėje pastebimas šiek tiek padidėjęs spaudinių, įrištų į pergamentą, skaičius. Tiriamų įrišų grupėje aptikta tik po vieną tekstilinių ir popierinių įrišų, o odinių įrišų – 22 atvejai (augalinio rauginimo odos – 19; alūninės odos – 3). Reikšminga, kad beveik pusę visų įrišų sudaro įvairių tipų pergamentiniai įrišai (43 atvejai). Toliau išsamiau aptariami įvairūs dirbinių sudėtingumo ir konstrukciniai aspektai didžiausiose odinių ir pergamentinių įrišų grupėse.

 

1 diagrama. Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekai priklausiusių 1546–1655 m. spaudinių įrišų tipai

 

2 diagrama. Tyrinėtų Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos dokumentų spausdinimo vietos

Odiniai įrišai

Pačių sudėtingiausių dirbinių, kuriems panaudota daugiausiai įrišimo operacijų, grupę atitinka 22 odinių įrišų atvejai (žr. 1 lentelę, I tipas). Daugumos odinių įrišų knygos bloko lapų popierius yra gana gerai sumuštas ir glotnus56. Juos rišant dažniausiai rinktasi gana tvirtas priešlapių struktūras, kai priešlapių lapų rinkiniai bloko priekyje ir gale prisiuvami kaip atskiri lankai. Vienas iš sudėtingiausių bloko siuvimo būdų57, kai ne tik ištisai siuvamas kiekvienas lankas, bet ir dvigubos ryšių virvės yra tankiai apvejamos siūlu, tokiu būdu joms papildomai suteikiant ir apsaugą, ir lankstumą, taip pat aptiktas daugiausiai odinių įrišų (12) grupėje. Be to, tik nedidelei daliai odinių įrišų panaudoti viengubi (6), o ne dvigubi ryšiai (16).

Visų nagrinėtų odinių įrišų bloko kraštai yra apipjauti, dauguma – dekoruoti. Absoliučiai didžiajai daliai (18) būdingas prie bloko nugarėlės priklijuotas, o ne į bloką įpintas kaptalas (2). Viena vertus, toks kaptalų tvirtinimo būdas yra greitesnis ir pigesnis nei įpynimas į bloką. Kita vertus, tokį kaptalų atlikimo būdą galima sieti su gana sena ir nebūtinai įrišo ekonomiškumą žyminčia vokiškų kraštų tradicija58. Šios grupės knygose rastas tik vienas įrišas59 be jokių kaptalų tvirtinimo žymių ir rodytų taupesnį įrišimo variantą.

Išskirtinai odinių įrišų grupei būdingos archajiškos ir sudėtingos struktūros su mediniais kietviršių pagrindais (12). Šio tipo kietviršių pagrinduose specialiai formuotos briaunos, ertmės ryšiams praverti ar vietos segtuvams tvirtinti reikalavo specifinių medžio apdirbimo įgūdžių ir įrankių. Todėl į akis krenta 3 atvejai, kuriuose virvių ryšių galai buvo ne, kaip įprasta, perverti per medinę lentą, o išpašyti ir priklijuoti vidinėje jos pusėje. Šis būdas paprastai būdingas kiek mažiau darbo reikalavusioms konstrukcijoms kartoniniais pagrindais, kurios būdingos beveik pusei nagrinėtų odinių įrišų (10). Iš jų 7 atvejais panaudotas popieriaus malūnuose gamintas kartonas60, o 2 atvejais – taupesnio knygrišio iš įvairių popieriaus ir / ar pergamento atraižų pagamintas klijuotasis kartonas61.

Dauguma knygų įrištos į augalinio rauginimo jauteną. Išskirtinį visų odinių įrišų statusą rodo tai, kad visų jų viršeliai yra dekoruoti aklaisiais įspaudais (10), auksintais įspaudais (2) arba mišriu jų variantu (10). Knygų puošyboje vyrauja vokiškai tradicijai artimo, tačiau Abiejų Tautų Respublikoje plačiai naudoto renesansinio stiliaus įspaudai su įvairiais figūrinio ornamento variantais62. Kiek mažiau yra centrinės dalies ir kampinių plokštelių įspaudais, t. y. būdingu XVI a. antrosios pusės stiliumi, dekoruotų viršelių. Visiems įrišams mediniais kietviršių pagrindais buvo pritvirtinti ir įvairaus stiliaus žalvariniai segtuvai. Juos knygrišiai dažniausiai įsigydavo iš auksakalių ar graverių, tačiau specialiais įrankiais prie viršelio pritvirtindavo patys63.

Labai tikėtina, jog Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekoje šios knygos atsidūrė jau įrištos prieš tai buvusių savininkų, kurie įrišo tipą knygai pasirinko vedami ne vien praktiškų, bet ir estetinių paskatų. Tai liudytų ir nemažai jose esančių proveniencinių įrašų. Tai taip pat leistų manyti, kad nemažai knygų buvo įrišta geografiškai arčiau savininkų, t. y. Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Išskirtinės atrodo trys į avies ar ožkos odą įrištos knygos, visos puoštos auksintu plokštelės įspaudu centre, o ypač dvi iš jų, abi spausdintos Venecijoje toje pačioje spaustuvėje 1560 m. ir 1562 m., abi į Vilniaus jėzuitų biblioteką patekusios 1572 m. ir įrištos identiškai (žr. 1 pav.)64. Odos kilmė, neįprastas kaptalo tvirtinimo būdas bei gana minimalistinės puošybos auksintu įspaudu viršelio centre bruožai skatintų šiuos įrišus priskirti kitokiai (itališkai?) įrišimo tradicijai.

 

1 pav. Identiški odiniai įrišai. a – BAV 32.7.8 (t. 8) nugarėlė; b–c – BAV 70.5.18 nugarėlė ir viršutinis kietviršis.
Pastaba: visose iliustracijose panaudoti Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomų dokumentų vaizdai ar jų fragmentai. Fotografavo Ieva Rusteikaitė, 2022 m.

Kietieji pergamentiniai įrišai

Pergamentas – plona, lanksti, lengva ir tuo pat metu tvirta medžiaga – reikalavo kiek mažiau paruošimo procedūrų nei augalinio rauginimo ar alūninė oda. Jis gausiai naudotas tiek viršeliams, tiek konstrukcinėms dalims, tokioms kaip ryšių ar nugarėlės tvirtinimo juostelės, kaptalų šerdys ir pan. Nors pergamentas taip pat gali būti dekoruotas aklaisiais ar auksintais įspaudais, daug dažniau puošybos procesas juose visiškai praleistas, o įrišas pirmiausia atlieka apsauginę funkciją. Nepaisant šių dirbinių išorinio paprastumo, jų konstrukcijos pasižymi tam tikra įvairove. Nagrinėtus Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos rinkinio pergamentinius įrišus galima skirstyti į du pagrindinius tipus: įrišus suformuotais ryšiais ir įrišus pervertais viršeliais. Pastarieji, savo ruožtu, gali būti skirstomi į kietuosius, puskiečius ir minkštuosius.

 

2 pav. Kietųjų pergamentinių įrišų nugarėlės su suformuotais ryšiais

Daugiausiai knygrišio darbo pareikalavę yra 7 kietieji pergamentiniai įrišai su nugarėlėje suformuotais ryšiais (žr. 1 lentelę, II tipas) (žr. 2 pav.). Galima sakyti, jog tai yra odinio įrišo konstrukcija, aptraukta ne augalinio rauginimo ar alūnine oda, o pergamentu. Atkreiptinas dėmesys, kad tyrinėtoje dokumentų grupėje ši technika yra būdinga tik itališkiems spaudiniams (6 spausdinti Romoje, 1 – Bolonijoje), datuojamiems panašiu laikotarpiu – 1642 m. (3 atvejai) ir 1646 m. (4 atvejai). Be to, dviejų to paties 1642 m. leidinio tomų antraštiniame lape yra įrašai apie jų įsigijimą Romoje 1646 m.65

Aptariamoje įrišų grupėje blokas dažniau siūtas pritaikant pagreitintus siuvimo būdus66. Pasak Pickwoado, bloko siuvimas ir kaptalų pynimas buvo ilgiausiai užtrunkančios knygrišystės operacijos, todėl knygrišiai dažniausiai ieškojo būdų jas pagreitinti67. Vis dėlto siuvant didelio formato knygos lankus naudoti net 4 ar 5 siuvimo procesą sulėtinantys virviniai ryšiai. Viena vertus, visų septynių knygų bloko kraštai apipjauti paliekant vadinamųjų „įrodymų“, žyminčių, kad knygrišys darbą atliko kokybiškai ir spaudinio paraštes sumažino ne daugiau, nei reikia68. Kita vertus, šių knygų bloko kraštai – be dekoro. Didesnei daliai įrišų būdingas ne priklijuotas, o laikui imlesnis į bloką įpintas kaptalas69 (žr. 3a pav.).

 

3 pav. Kaptalų tipai: a – į bloką įpinti kaptalai (viduryje – antrinio kaptalo atvejis); b – prie bloko priklijuoti kaptalai

Kietviršių pagrindui visose knygose naudotas gana storas popieriaus malūne gamintas kartonas. Atrodo, kad dalies įrišų ryšių virvių galai yra perverti per pagrindus, nors beveik tiek pat jų būdingi išpašyti ir prie pagrindo priklijuoti virvių galai. Įrišų nugarėlėse išraiškingai suformuoti ryšiai, o priekiniame krašte visur pritvirtintos dvi poros odinių raištelių. Nors įrišai sukurti taip, kad savininkas jų viršelį galėtų papuošti pagal savo skonį ir poreikius, Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekoje jie liko visiškai nepuošti. Tai pabrėžtų ne tiek reprezentacinį, kiek praktišką šių knygų įrišų pobūdį.

Tokio struktūrinio tipo pergamentiniai įrišai žinomi Viduržemio jūros regiono, olandiškoje ir vokiškoje tradicijose. Turint tai omenyje, atkreiptinas dėmesys, kad šiuose įrišuose nerasta pergamento pamušimo popieriumi žymių – būdingo olandiškų ir vokiškų įrišų bruožo70, o visų dirbinių pergamento žaliava – ožkena ar avena71. Šie požymiai leistų juos tvirčiau susieti su itališka tradicija: tikėtina, kad šešios Romoje spausdintos knygos buvo ten ne tik įsigytos, bet greičiausiai ir įrištos.

Pergamentiniai įrišai pervertais viršeliais

Likusią nagrinėtų pergamentinių įrišų dalį (36 atvejai) sudaro įrišai pervertais viršeliais (angl. laced-case bindings)72, kurie, savo ruožtu, gali būti kietieji (žr. 1 lentelę, III tipas), puskiečiai (IV tipas) ir minkštieji (V tipas). Jie buvo paplitę visoje Europoje, o olandiška ir vokiška šio įrišimo tradicijos palyginti išsamiai yra aprašytos XVII a. šaltiniuose73. Toliau išsamiau apžvelgiamas kiekvienas iš pogrupių.

Kietieji įrišai pervertais viršeliais. Kietųjų įrišų pervertais viršeliais užfiksuota 15 atvejų (žr. 1 lentelę, III tipas). Daugumos šių įrišų bloko lapai yra mažai sumušti. Bloko siuvimui pasirinkti įvairūs būdai, nors ištisasis kiekvieno lanko siuvimas (10) dominuoja labiau nei pagreitinti jo būdai (5). Vis dėlto šio tipo įrišuose ryšiams dažniausiai naudotos pergamentinės juostelės (šiame tyrime – 11 atvejų), prie kurių, skirtingai nei virvinių ryšių atveju (1 atvejis), bloko lankus galima prisiūti nenaudojant siuvimo rėmo ir taip iš dalies sutaupant laiko74.

Visų įrišų bloko kraštai yra apipjauti, bet dekoruota tik mažesnė jų dalis (5). Į akis krenta tai, kad šio tipo įrišuose dominuoja prie bloko nugarėlės klijuotas (11), o ne į bloką įpintas kaptalas (3) (žr. 3b pav.). Klijuotų kaptalų pagrindui daugiausia panaudotas sulenktas audinio gabalėlis (10). Į bloką įpinti kaptalai, būdingi tik itališkų spaudinių įrišams, suformuoti naudojant alūninės odos arba pergamento šerdį, prieš tai bloko nugarėlę sutvirtinus plačiomis popierinėmis juostelėmis. Vienam iš jų nupintas papildomas (antrinis) spalvotų siūlų kaptalas75 (žr. 3a pav.). Ši archajiška Viduramžių kodeksus menanti tradicija ir laikui gan imli operacija pastebima net ir paprasčiausiuose Viduržemio jūros regiono įrišuose76.

Šio tipo įrišuose aptraukiant bloką viršeliai prie bloko tvirtinti per juos pervėrus ryšių ir / ar kaptalų galus. Pusėje nagrinėtų atvejų per viršelį perverti ir ryšių, ir kaptalų galai – tai galima laikyti laikui imlia operacija (5 iš 11) (žr. 4a pav.). Kiek greičiau viršelis pritvirtinamas, kai, bloko lankus susiuvus prie virvelių, pastarųjų galai visai nupjaunami ties knygos bloko kraštu, o per viršelį perverti tik kaptalų šerdžių galai viršuje ir apačioje: užfiksuoti 3 tokie atvejai, visi – itališkų spaudinių įrišai (žr. 4b–c pav.). Šiuo požiūriu, išskirtinai atrodo 1648 m. Vilniaus spaudinys77, kurio viršelyje neperverti nei ryšių, nei kaptalų šerdžių galai. Supaprastinus viršelio jungimo prie bloko procesą, jie buvo priklijuoti vidinėje kietviršių pagrindų pusėje (žr. 5 pav.).

Ekonomišką kelių įrišų statusą pabrėžtų kietviršių pagrindams panaudotas knygrišio iš įvairių atraižų suklijuotas kartonas (3). Didžiajai daliai šio pogrupio įrišų panaudotas jautenos pergamentas, dažnai papildomai pamuštas popieriumi. Išsiskiria du Romoje spausdintų egzempliorių įrišai, aptraukti avenos ar ožkenos pergamentu be pamušalo. Įdomūs yra dažyto pergamento pavyzdžiai (iš viso – 3, Poznanėje, Vilniuje78 ir Venecijoje spausdinti egzemplioriai). Pergamentas buvo dažytas prieš juo aptraukiant knygas. Nėra iki galo aišku, ar šią operaciją visada atlikdavo knygrišiai, ar dažyto pergamento būdavo galima įsigyti ir prekybos vietose79. Iš iki šiol matytų atvejų ir tyrimų80 susidaro įspūdis, kad šios tradicijos būta populiaresnės šiauriau Alpių, vokiškos įtakos areale.

Nors kietieji pergamentiniai įrišai pervertais viršeliais ir pasižymi gana skirtingais technologiniais niuansais, jie buvo atliekami gerokai greičiau ir pigiau nei odiniai ar pergamentiniai įrišai suformuotais ryšiais. Kartais šie praktinio pobūdžio įrišai taip pat dekoruoti įspaudais: Eustachijui Valavičiui priklausęs 1594 m. aldas81, įrištas į šviesų pergamentą, dekoruotas auksuotu herbinės plokštelės įspaudu, o likę du Krokuvoje ir Zamostėje spausdinti dokumentai puošti tik kukliais aklųjų įspaudų rėmeliais.

Minkštieji įrišai pervertais viršeliais. Viduramžiais susiformavusi archyviniams dokumentams ir registrų knygoms naudota minkštųjų pergamentinių įrišų struktūra be medinių kietviršių pagrindų82 dar XV a. pabaigoje buvo sėkmingai pritaikyta prekyboje spausdintomis knygomis83. Skirtingai nei anksčiau aptartos kietųjų įrišų rūšys, minkštieji (angl. limp) pergamentiniai įrišai pervertais viršeliais84 daug dažniau naudoti kaip laikinojo prekybinio įrišo, kurį knygos savininkas galėjo pakeisti nauju, atitinkančiu jo skonį ir reikmes, rūšis. Tokį statusą paprastai rodo nesumuštas lankų popierius, priešlapių trūkumas ar jiems panaudotos kitų dokumentų atraižos, neapipjauti ir nedekoruoti knygos bloko kraštai, kaptalų stoka ir minkšti, lankstūs viršeliai be pagrindų85. Nė vienai nagrinėtai Vilniaus jėzuitams priklausiusiai knygai visi tokie įrišo laikinumą ar intencionalų neužbaigtumą aiškiai žymintys bruožai nėra būdingi. Visgi į akis krenta, kad minkštieji ir į juos labai panašūs puskiečiai (angl. semi-limp) pergamentiniai įrišai sudaro net pusę pergamentinių ir trečdalį visų nagrinėtų autentiškų įrišų (21 atvejis).

Reikšminga ir tai, kad minkštieji pergamentiniai įrišai būdingi išskirtinai vien itališkiems spaudiniams, o dauguma jų pasižymi gana iškalbingu technologiniu panašumu. Žymiai dažniau nei kitose įrišų grupėse pasitaikantis nesumuštas bloko popierius leistų juos iš dalies susieti su prekybinių įrišų kategorija. Be to, maždaug pusei minkštųjų įrišų taikyti pagreitinti siuvimo būdai. Išgaubtos nugarėlės tarp ryšių dažniausiai tvirtintos plačiomis popieriaus (dažnai spaudinių atraižų) juostelėmis, kurių galai būdavo arba nupjaunami, arba priklijuojami prie klijuojamosios priešlapių dalies – atpažįstamas itališkų įrišų bruožas86 (7) (žr. 4b pav.).

 

4 pav. Bloko jungties su viršeliu variantai: a – perverti pergamentiniai ryšiai; b –virviniai ryšiai nupjautais galais ir skersinių bloko nugarėlę tvirtinančių juostelių galai; c – nupjauti virvinių ryšių galai

 

5 pav. Pergamentinių viršelių jungties būdai: a – perverti ryšių ir kaptalų šerdžių galai; b – perverti tik ryšių galai; c – perverti tik kaptalų šerdžių galai; d – neperverti nei ryšių, nei kaptalų šerdžių galai

Net šiuose pačios kukliausios išvaizdos įrišuose rasta sudėtinga pirminio ir antrinio kaptalo struktūra (6), jau matyta ir kito tipo itališkų spaudinių įrišuose. Maždaug pusėje minkštųjų įrišų (5) kaptalų šerdžių galai yra perverti per viršelius, o virvinių ryšių pervėrimo žingsnis visai praleistas jų galus nupjaunant prie bloko krašto. Likusioje įrišų dalyje per viršelį perverti tiek kaptalų, tiek ryšių galai (6).

Minkštųjų įrišų grupėje nustatytas tik vienas popieriumi pamušto pergamento atvejis, visi kiti – be jokio pamušalo. Pastariesiems būdingos plačios užlankos, kurioms nepagailėta viršelio medžiagos – tikėtina, tokiu būdu siekta kompensuoti viršelio lankstumą. Iš viršeliuose vyraujančio nedažyto ožkenos ar avenos pergamento išsiskiria vienas įrišas, aptrauktas raudonai dažytu nepamuštu jautenos pergamentu.

Puskiečiai įrišai pervertais viršeliais. Atskira minkštųjų įrišų atmaina galima laikyti puskiečius pergamentinius įrišus pervertais viršeliais. Dažnai jie labai panašūs į minkštuosius ir tik įsižiūrėjus galima pamatyti viršelyje įterptus plono kartono lakštus. Būdinga, kad prie tokių laisvųjų pagrindų (angl. floating boards) viršelį dengiantis pergamentas nėra klijuojamas ir jie laikosi daugiausiai dėl viršelio užlankų ir priklijuojamos priešlapių dalies. Tokį įrišą galima laikyti tam tikru, ko gero, vėlyvesniu minkštojo pergamentinio įrišo patobulinimu, siekiant geriau apsaugoti knygos bloką.

Dėl papildomo plono kartono kietviršio pagrindo įterpimo puskietį įrišą tik sąlygiškai galima laikyti kiek sudėtingesniu už minkštąjį, nes kiti abiejų tipų bruožai labai panašūs. Paprastai jiems taip pat būdingas menkai sumuštas bloko lankų popierius, nors bloko kraštai yra dekoruoti kiek gausiau nei minkštųjų įrišų grupėje. Kaip ir kitur, itališkų spaudinių įrišuose (7) kaptalai yra įpinti į bloką, o trims iš jų būdingas antrinis kaptalas. Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje spausdintų knygų (3) puskiečiuose įrišuose kaptalai buvo ne įpinti, o priklijuoti. Jiems, skirtingai nei itališkų spaudinių įrišams, taip pat būdingas jautenos pergamentas. Be to, atrodo, jog pergamentas juose yra priklijuotas prie kartono.

Puskiečiams įrišams beveik nebūdingas ryšių galų klijavimas vidinėje kiet­viršių pusėje. Pastebėtas tik vienas atvejis, kai buvo perverti ir kaptalų, ir ryšių galai, o didesniojoje dalyje vyrauja tik ties kaptalais perverti viršeliai – tokia technika vėlgi būdinga tik itališkiems spaudiniams. Tik dviem atvejais nustatytas pergamentas su popieriniu pamušalu, o dažyto pergamento neaptikta visai. Pastebėta, kad, skirtingai nei kiti šio pogrupio įrišai, visi puskiečiai Abiejų Tautų Respublikos spaudinių įrišų viršeliai yra dekoruoti įspaudais, o tai rodytų ilgalaikį ir reprezentacinį šių įrišų statusą.

Žinoma, kad dėl aktyvios spaustuvių veiklos ir popieriaus malūnų gausos Viduržemio jūros regione popierius buvo gana prieinama žaliava, todėl būtent čia pirmiausia įrišų konstrukcijai imtos gausiau naudoti popieriaus ir kartono detalės87. Manytina, kad dėl šios priežasties paprastesnių pergamentinių įrišų viršelyje Italijoje, taip pat Prancūzijoje kartais būdavo įterpiamas plonas kartono lakštas88. Būdingos 6 itališkų spaudinių puskiečių įrišų savybės leistų manyti, kad ir šie spaudiniai Vilnių pasiekė jau įrišti Italijoje.

Penkios aptartų technikų rūšys, klasifikuojamos pagal jų sudėtingumą, leidžia pastebėti gerokai greičiau ir pigiau įrištas knygas. Nemažos dalies pergamentinių įrišų atveju galima svarstyti galimybę juos priskirti prekybiniams įrišams – tokioms knygoms, kurios tikriausiai buvo įrištos Italijoje iki jas parduodant ar kitaip perduodant Vilniaus jėzuitams. Neatmestina, jog, knygoms keliaujant nuo spaudos centro iki Vilniaus, būta ir daugiau knygų formą paveikusių tarpininkų, tačiau apie tai kol kas sunku ką nors daugiau pasakyti. Vis dėlto iki šiol sukaupti duomenys leidžia atskleisti keletą pastebėtų itališkos ir šio regiono knygrišystės tradicijos bruožų, kuriems palyginti pateikta 2 lentelė. Nors knygose fiksuota nemažai bendrų bruožų (kas, apskritai, rodytų panašų Europos knygrišystės technologinį lauką), čia siekta labiau išryškinti pasikartojančius skirtumus, kurie konkrečioje tradicijoje gali būti fiksuojami tiek pavieniui, tiek derinami vieni su kitais. Pateikti bruožai yra ne vieninteliai, bet išsiskiriantys atitinkamam regionui būdingi įrišų bruožai. Tolesni tyrimai tokią klasifikaciją patikslins ir pakoreguos.

 

2 lentelė. Būdingi Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos įrišų bruožai, priskirtini Abiejų Tautų Respublikos ir Italijos amato tradicijoms

Knygos įrišo dalys	Abiejų Tautų Respublikos regionui būdingi įrišų bruožai	Italijos regionui būdingi įrišų bruožai
Blokas	Bloko nugarėlės tvirtinimas tarp ryšių klijuotomis siauresnėmis audinio (drobės) ar pergamento juostelėmis.	Bloko nugarėlės tvirtinimas tarp ryšių klijuotomis plačiomis pergamento ar popieriaus atraižų juostelėmis.
Kaptalai	Kaptalo pagrindas iš sulenktos audinio juostelės; virvinė kaptalo šerdis; prie bloko nugarėlės priklijuotas kaptalas.	Kaptalas be pagrindo arba su pagrindu iš pergamento ar popieriaus atraižų; į bloką įpintas kaptalas; pirminis į bloką įpintas nespalvotų siūlų kaptalas su antriniu spalvotų siūlų kaptalu.
Viršelio ir bloko jungtis	Vidinėje kietviršių pagrindų pusėje priklijuoti ryšių galai.	Nupjauti ryšių galai ir per viršelį pervertos tik kaptalų šerdys.
Kietviršių pagrindai	Mediniai (ąžuoliniai).	Laisvieji plono kartono (pergamentiniai puskiečiai įrišai); be pagrindų (pergamentiniai minkštieji įrišai).
Dengianti medžiaga	Jautenos pergamentas ar oda; pergamentas su popieriaus pamušalu; raudonai arba žaliai dažytas pergamentas; suformuoti ryšiai (odiniai įrišai).	Ožkenos / avenos pergamentas ar oda; pergamentas be pamušalo; natūralios spalvos pergamentas; suformuoti ryšiai (pergamentiniai kietieji įrišai).
Puošyba	Puošyba įvairių tipų įspaudais.	Puošta minimaliai arba visai nepuošta.

Išvados

Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekai priklausę Abiejų Tautų Respublikos ir Italijos XVI a. vidurio – XVII a. pirmosios pusės spaudinių įrišai straipsnyje nagrinėti struktūriniu ir technologiniu požiūriais. Tyrimas padėjo atskleisti nemažą nedidelės Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos dalies knygų įrišų įvairovę. Apžvalga taip pat leidžia susidaryti preliminarų vaizdą apie bibliotekoje naudotų knygų formą, išskiriant autentiškas ir perrištas ar vėliau įrištas knygas. Galima konstatuoti, kad didesnioji dalis autentiškų įrišų išliko ir leidžia įžvelgti tam tikras XVI–XVII a. knygrišystės ypatybes.

Dvi didžiausios odinių ir pergamentinių įrišų grupės analizuotos atsižvelgiant į įvairių XVI–XVII a. Europos amatininkų naudotų būdų optimizuoti spaudinių įrišimo procesą kontekstą. Bandymų knygą įrišti pigiau ar greičiau aptikta įvairiose įrišų grupėse, todėl yra prasminga apie dirbinius kalbėti atsižvelgiant į tam tikrą technologinį jų spektrą. Didelę dalį nagrinėtų įrišų sudaro nepuošnūs ir praktiški dirbiniai, kurių paskirtis yra ne tiek reprezentuoti savininką, kiek apsaugoti spaudinį ir padaryti jį patogų naudotis. Toks nemažas jų skaičius patvirtina, kad jėzuitų bibliotekose knygos buvo naudotos kaip neatsiejama kasdienės intelektualinės ir dvasinės veiklos dalis.

Pasirinkta metodologinė prieiga pasiteisino tuo, kad, knygų įrišus nagrinėjant visapusiškiau ir į aprašymą įtraukiant daugiau pagrindinių įrišimo procesų, atsiskleidė net ir anoniminiai bei kuklūs, iki šiol Lietuvos knygotyroje visai netyrinėti pergamentiniai įrišai. Kiek mažesnė dalis puošnesnių įrišų, be abejonės, liudija kai kurias knygas turėjus ir reprezentacinę funkciją. Vis dėlto dalis jų artimiau sietinos su ankstesnių savininkų, knygas padovanojusių akademijos bibliotekai, poreikiais. Panašu, jog didesnioji jų dalis kaip ilgalaikio formato dirbiniai buvo įrišti Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Nors nė viena iš visų nagrinėtų knygų nepasižymėjo laikinuoju prekybiniu įrišu, akivaizdžiai numatytu perrišti savininkui įsigijus knygą, galima manyti, jog dalis pergamentinių įrišų galėjo būti (ilgalaikio) prekybinio formato dirbiniai.

Atliktas tyrimas aprėpia tik sąlygiškai nedidelį išlikusio Vilniaus jėzuitų bibliotekos rinkinio fragmentą, tačiau rezultatai padeda pamažu atskleisti tam tikros vietos ir užsienio (šiuo atveju – Italijos) knygrišių darbo įpročius. Du – odinių ir kietųjų pergamentinių pervertais viršeliais – tipai pasirodė esantys gana heterogeniški. Kiti du – kietųjų pergamentinių suformuotais ryšiais ir minkštųjų pergamentinių pervertais viršeliais – tipai gan homogeniški ir glaudžiai susiję su Viduržemio jūros regiono knygrišystės tradicija. Kadangi šie įrišai būdingi Italijos spaudiniams, pagrįstai galima manyti, jog šie spaudiniai jėzuitų buvo įsigyti jau įrišti Italijoje. Tad šis tyrimas patvirtintų Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio inventoriuose randamą informaciją apie prekybą ne tik neįrištais, bet ir įrištais spaudiniais. Visa tai taip pat reiškia, kad, nagrinėjant vietos bibliotekų dokumentus, tikrai verta atsižvelgti ir į nepuošnius įrišus, kaip tik šiuo savo praktiškumu ir nepuošnumu iliustruojančius svarbius XVI–XVII a. spaudinių platinimo principus.

Daliai įsigytų spaudinių praktinio pobūdžio įrišą, be abejonės, suteikė ir vietos knygrišiai. Sukaupti duomenys leidžia pateikti pirmas preliminarias žinias apie ryškesnius technologinius skirtumus, priskirtinus Italijos ir Abiejų Tautų Respublikos regiono tradicijai. Iki šiol plačiau tyrinėta itališka knygrišystės tradicija leido lengviau pastebėti Viduržemio jūros regiono knygrišiams būdingą braižą. Tačiau keletas ryškesnių pasikartojančių aspektų, tokių kaip dažyto pergamento pavyzdžiai, tekstilės panaudojimas knygų struktūroje ar specifinės kaptalo tvirtinimo technikos vietos spaudinių įrišuose, taip pat leidžia numanyti kai kurias vietos tradicijos tendencijas. Tokius spėjimus ateityje patvirtintų ar paneigtų išsamus kitų išlikusių XVI–XVII a. LDK spaudinių įrišų, nebūtinai priklausiusių Vilniaus jėzuitų bibliotekai, tyrimas.

Šaltiniai

1. ἈΡΙΣΤΟΤΈΛΗΣ. ARISTOTELIS STAGIRITAE. [...]. VENETIIS: Apud Cominum de Tridino, Montisferrati, 1560. VUB BAV 32.7.8 (t. 8).

2. LUCIDO, Giovanni. IOANNIS LVCIDI SAMOTHEI VIRI CLArissimi [...]. Venetiis: in officina Lucęantonii Iuntę, 1546. VUB BAV 47.5.6.

3. POSIUS, Antonius. THESAURUS [...] in omnes Aristoteli, et Averrois libros copiosissimus. VENETIIS: Apud Cominum de Tridino, Montisferrati, 1562. VUB BAV 70.5.18.

4. RECUPITO, Giulio Cesare. DE VESUVIANO INCENDIO NUNTIUS [...]. NEAPOLI: Apud Aegidium Longum 1632. Et denuo per Octauium Beltranum 1633. VUB BAV 59.9.7.

5. RETELL, Michael. MICHAELIS RETELLII EPIMYTHIA IN HISTORIAS ET FABVLAS. DANTISCI: In officina Iacobi Rhodi, 1574. VUB BAV 39.8.30.

6. SACRÆ ROTÆ ROMANÆ DECISIONUM NOVISSARUM […] ROMÆ: Typis Vaticanis, 1642. VUB BAV 20.3 ir VUB BAV 20.3.b.

7. SOXO, Benedictus de. CLAVES IVRIS Academicis Vilnensibus. Vilnæ: Typis Academicis Societatis Iesu, 1648. VUB BAV 20.4.12.

8. WELSER, Marcus. MARCI. VELSERI MATTHAEI . F. ANT. N PATRICII […]. VENETIIS: [Aldo Manuzio], 1594. VUB BAV 41.1.8.

Literatūra

1. ALBRITTON, Julia Erin; AMATO, Christina. A Study of Two Semi-Limp Parchment Binding Styles in the Rare Book Collection at the New York Academy of Medicine Library. In MILLER, Julia (ed.). Suave Mechanicals. Essays on the History of Bookbinding. Vol. 3. Ann Arbor, Michigan: Legacy Press, 2016, p. 3–61.

2. BLIKERTAITĖ, Enrika. XV–XVII amžiaus kirilinės knygos ir jų įrišai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. [interaktyvus] 2018, 2013/2014, p. 54–63 [žiūrėta 2023 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://elibrary.mab.lt/handle/1/21969>.

3. BRAY, Dirck de; HORST, Koert van der; WOLF, Clemens de (eds.). Kort onderweijs van het boeckenbinden = A short instruction in the binding of books. Uithoorn: Atelier Ganzenweide, 2012.

4. CHLEBUS, Ewa. Problemy atrybucji, chronologizacji i lokalizacji opraw starych druków w kontekście pracy konserwatora książki. Konserwatorski [interaktyvus], 2016, vol. 18, p. 199–219 [žiūrėta 2023 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://polona.pl/item/74299463>.

5. CHLEBUS, Ewa. Technika wykonania opraw jako przedmiot badan tegumentologicznych. In WAGNER, Arkadiusz (red.). Tegumentologia polska dzisiaj = Polish bookbinding studies today. I. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2015.

6. ČIULADIENĖ, A. et al. Ką atskleidžia knygos įrišo ir bloko kompleksiniai tyrimai? Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka [interaktyvus]. 2018, 2013/2014, p. 64–78 [žiūrėta 2023 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://elibrary.mab.lt/handle/1/21970>.

7. FAUST, Anshelm; COLIN, Georges (ed.). Beschrijvinghe ende onderwijsinghe ter discreter ende vermaerder consten des boeckbinders handwerck = Presciption et enseignement de la discrète et jameuse science de la manifacture des relieurs de livres. Brüssel: Bibliotheca Wittockiana & Fl. Tulkens, 1987.

8. GREEN, Arthur. Cutting Book Edges In-Boards. In MILLER, Julia (ed.). Suave Mechanicals: Essays in the History of Bookbinding. Vol. 7. Ann Arbor: The Legacy Press, 2022, p. 144–173.

9. GRZEBIEŃ, Ludwik. Organizacja bibliotek jezuickich w Polsce od XVI do XVIII wieku. Kraków: Wydawnictwo WAM, 2013.

10. HELWIG, Hellmuth. Das Deutsche Buchbinder-Handwerk: Handwerks- und Kulturgeschichte. Bd. 1. Stuttgart: Anton Hiersemann, 1962.

11. IVINSKIS, Zenonas. Knygų prekybos klausimu Lietuvoje XVI–XVII amžiuje (Keletas trumpų įnašų Lietuvos kultūros istorijai). Iš PACEVIČIUS, Arvydas; SPERSKIENĖ, Rasa (sud.). Bibliotheca Lituana I. Bibliologijos metraštis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 139–162.

12. KERŠULYTĖ, Edita. XVI a. rankraštinės knygos „Šventųjų gyvenimo aprašymai“ įrišas: atvejo tyrimas. Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka [interaktyvus]. 2009/2010, 2013, p. 26–41 [žiūrėta 2022 m. gruodžio 19 d.]. Prieiga per internetą: <http://elibrary.mab.lt/handle/1/1803>.

13. Knygų įrišų tyrimai. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos skaitmeninis archyvas [interaktyvus], [žiūrėta 2023 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://elibrary.mab.lt/handle/1/4857>.

14. KVIZIKEVIČIŪTĖ, Milda. Viršelis kaip paratekstas: Martino Lutherio Biblia Germanicolatina Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Knygotyra, 2021, t. 77, p. 7–19. https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2021.77.88.

15. LALANDE, Jérôme; MCCAULEY, Gay (translator). The Art of Making Parchment. Art in Translation, 2021, vol. 13, nr. 4, p. 326–386. https://doi.org/10.1080/17561310.2021.1951964.

16. Language of Bindings (LoB) [interaktyvus]. University of the Arts London [žiūrėta 2019 m. gruodžio 10 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.ligatus.org.uk/lob/>.

17. LAUCEVIČIUS, Edmundas. XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose. Vilnius: Mokslas, 1976.

18. ŁOWMIAŃSKI, Henryk. Akty cechów wileńskich, 1495–1759. Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2006.

19. MAZAL, Otto. Einbandkunde: die Geschichte des Bucheinbandes. Wiesbaden: Reichert, 1997.

20. MICKŪNAITĖ, Giedrė (sud.). Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012.

21. OLSEN, Bjørnar. Material Culture after Text: Re‐membering Things. Norwegian Archaeological Review, 2003, vol. 36, nr. 2, p. 87–104. https://doi.org/10.1080/00293650310000650.

22. PACEVIČIUS, Arvydas. Nuo kolegijos iki akademijos: bibliotekos įkūrimas ir raida (1570–1802). Iš PŠIBILSKIS, Vygintas Bronius (sud.). Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI–XXI amžiai). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 1–36.

23. PACEVIČIUS, Arvydas. Vilniaus universiteto archyvo raida XVI–XVIII amžiuje. Iš PŠIBILSKIS, Vygintas Bronius (sud.). Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI–XXI amžiai). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 104–108.

24. PEACHEY, Jeffrey S. Beating, Rolling and Pressing: The Compression of Signatures in Book­binding Prior to Sewing. In MILLER, Julia (ed.). Suave Mechanicals: Essays in the History of Bookbinding. Vol. 1. Ann Arbor: The Legacy Press, 2013, p. 316–381.

25. PETRAUSKIENĖ, Irena. Vilniaus akademijos spaustuvės šaltiniai XVI–XIX a. Vilnius: Mokslas, 1992.

26. PETRAUSKIENĖ, Irena. Vilniaus akademijos spaustuvė, 1575–1773. Vilnius: Mokslas, 1976.

27. PICKWOAD, Nicholas. Italian Laced-Case Paper Bindings. Journal of Paper Conservation, 2019, vol. 20, issue 1–4, p. 22–51. https://doi.org/10.1080/18680860.2019.1748416.

28. PICKWAOD, Nicholas. Libros para leer. Encuadernaciones comerciales en pergamino y papel en la época de la imprenta manual. In LÓPEZ-VIDRIERO ABELLO, María Luisa (ed.). Grandes encuadernaciones en las bibliotecas reales: siglos XV-XXI. Madrid: Patrimonio Nacional, 2012, p. 95–122.

29. PICKWOAD, Nicholas. Onward and Downward: How Binders Coped with the Printing Press before 1800. In HARRIS, Michael; MYERS, Robin (eds.). A Millennium of the Book: production, design & illustration in manuscript & print, 900-1900. Winchester: Publishing Pathways 8, 1994, p. 61–106.

30. PICKWOAD, Nicholas. Unfinished Business: Incomplete Bindings Made for the Booktrade from the Fifteenth to the Nineteenth Century. Quaerendo, 2020, vol. 50, issue 1–2, p. 41–80. https://doi.org/10.1163/15700690-12341465.

31. PŁASZCZYŃSKA-HERMAN, Katarzyna. Książka w rękach zakonnika. Oprawy druków z szesnastowiecznych bibliotek dominikańskich. Rozprawa doktorska. Kraków: Uniwersytet Jagie­lloński, 2020.

32. PŁASZCZYŃSKA-HERMAN, Katarzyna. Oprawianie jako etap produkcji. O związkach drukarzy, księgarzy i introligatorów. Terminus, 2021, t. 23, z. 2 (59), p. 135–155. https://doi.org/10.4467/20843844TE.21.006.13440.

33. RANKELIENĖ, Sondra. Viršelių puošybos, inicialų, protoekslibrisų ir grafičių kaita XV–XX a. Vilniaus universiteto bibliotekos inkunabuluose. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2021, nr. 101–102, p. 14–68. https://doi.org/10.37522/aaav.101.2021.64.

34. RANKELIENĖ, Sondra. Žygimanto Augusto knygos Vilniaus universiteto bibliotekoje: knygų viršelių puošyba ir nauji duomenys apie proveniencijas. Knygotyra, 2020, t. 74, p. 35–95. https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2020.74.46.

35. RODKIEWICZÓWNA, Janina. Cech introligatorski w Wilnie: zarys historyczny. Wilna: Wydawnictwo Magistratu m., 1929.

36. ROMERO RAMÍREZ, Martha Elena. Limp, Laced-Case Binding in Parchment on Sixteenth-Century Mexican Printed Books. PhD Thesis [interaktyvus]. London: University of the Arts London, 2013 [žiūrėta 2023 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: <https://ualresearchonline.arts.ac.uk/id/eprint/6224/>.

37. SCHOLLA, Agnes. Early Western Limp Bindings: Report on a Study. In Care and Conservation of Manuscripts. Proceeding of the seventh international seminar held at the Royal Library, 7, Copenhagen, 2002. Copenhagen: Museum Tusculanum Press, 2003, p. 132–158.

38. SMALIUKIENĖ, Gražina; BLIKERTAITĖ, Enrika. Vilniaus akademijos spaustuvės XVII a. leidinių įrišai Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka [interaktyvus]. 2018, 2013/2014, p. 79–92 [žiūrėta 2023 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://elibrary.mab.lt/handle/1/21971>.

39. SZIRMAI, Ján Alexander. Stop Destroying Ancient Bindings. Gazette du Livre Médievale, 1988, no. 13, p. 7–9.

40. SZIRMAI, Ján Alexander. The Archaeology of Medieval Bookbinding. Aldershot: Ashgate, 1999.

41. TAMULIS, Sigitas; RUSTEIKAITĖ, Ieva. Archaeology of Book: Bindings of Court Books of the Grand Duchy of Lithuania. In Research. Dilemmas. Solutions: The 12th Baltic States Triennial Conservators‘ Meeting. Vilnius Lithuania, 2020: Preprints. Vilnius: The Lithuanian National Museum of Art, 2020, p. 586–589.

42. TOMASZEWSKI, Jacek. Oprawa książkowa w Polsce 1450–1600. Studium tegumentologiczno-ikonograficzne. Warszawa: Polski Instytut Studiów nad Sztuką Świata, 2017.

43. TONDEL, Janusz. Tegumentologia polska dzisiaj. In WAGNER, Arkadiusz (red.). Tegumentologia polska dzisiaj. Seria Tegumentologia Polska, I. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2015, p. 25–55.

44. TOPOLSKA, Maria Barbara, Czytelnik i książka w Wielkim Księstwie Litewskim w dobie Renesansu i Baroku. Wrocław: Ossolineum, 1984.

45. Virtus: Seniausios Lietuvos akademinės bibliotekos virtuali rekonstrukcija [interaktyvus]. Vilnius: Vilniaus universiteto biblioteka, 2014–2015 [žiūrėta 2022 m. gruodžio 19 d.]. Prieiga per internetą: <https://virtus.mb.vu.lt/>.

46. VLADIMIROVAS, Levas. Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI–XVII amžius. Vilnius: Mokslas, 1979.

47. WAGNER, Bettina; COLLINS, Marcia (eds.). Early Printed Books as Material Objects: Proceeding of the Conference Organized by the IFLA Rare Books and Manuscripts Section Munich, 19-21 August 2009. IFLA Publications Series t. 149, Berlin/Munich: De Gruyter Saur, 2010.