Priedėlis tebedomina romanistus, ypač savo sintaksiniais ir semantiniais aspektais. Kai kurie kalbininkai teigia, kad dabartinė prancūzų kalba turi trijų struktūrinių rūšių priedėlius: bateau-lavoir t. y. betarpiškai prijungtą prie patikslinamo žodžio vardažodį, prielinksninę konstrukciją tipo la ville de Paris, ir daugiau ar mažiau išplėstą charakteristiką, išskiriamą pauzėmis ar kableliais (rašytinėje kalboje). Senoji prancūzų kalba (straipsnio autorė priskiria jai ir XIV – XV – XVI amžių kalbą) pasižymėjo itin didele kalbos elementų grupavimo sakinyje laisve ir vardažodinių bei veiksmažodinių konstrukcijų įvairove. Šios įvairovės dėka senoji prancūzų kalba turėjo tokių priedėlio struktūrinių tipų, kurie tebegyvuoja dabartinėje kalboje, tačiau kai kurios konstrukcijos išnyko: šiandien nebeįmanoma apibūdinti priedėlio pagalba asmeninį prieveiksmažodinį įvardi, kaip tai buvo dažnai daroma senojoje prancūzų kalboje.