Straipsnyje nagrinėjamas dalyvinių konstrukcijų vartojimo dažnumas, jo priklausomybė nuo įvairių faktorių, kaip antai: kūrinio kalbos (jos artėjimo prie rašytinės arba šnekamosios kalbos formų), atskirų žanrų specifikos, autoriaus individualybės, jo meistriškumo bei pomėgio vartoti tam tikras kalbinės raiškos priemones. Dalyvinės konstrukcijos XV a. vokiečių kalboje buvo gana produktyvios: jos atliko nemaža sintaksinių funkcijų ir turėjo įvairias reikšmes.