Straipsnyje apžvelgiami šiuolaikinių formalių natūraliosios kalbos semantikos modelių privalumai bei trūkumai, sprendžiant kalbos išraiškų prasmingumo ir ypač samprotavimo prasmingumo nustatymo problemą. Teigiama, kad siūlomų literatūroje formalių kriterijų neadekvatumas išplaukiąs iš ”kalbos semantikos” sąvokos neleistino absoliutizavimo, lingvistinio bei ekstralingvistinio konteksto ignoravimo ir ypač neatsižvelgimo į konceptualias kalbos vartotojų sistemas. Šie trūkumai, autoriaus manymu, nebūdingi reikšmės kontinuumo hipotezei.