XIX – XX a. vokiečių grožinės literatūros tekstuose dažniausia genit yvo funkcija yra adnominalinė (pažyminio). Veiksmažodžio sferoje (papildinio, aplinkybės, vardinės tarinio dalies funkcija) šis linksnis vartojamas gana retai, tačiau ir ši funkcija pasižymi tam tikru stabilumu, ir vargu ar galima kalbėti apie jos nykimą. Straipsnyje bandoma nustatyti adverbalinių funkcijų dažnumą, kiekybinius santykius bei poslinkius diachroniniu požiūriu, ryšį su veiksmažodžio valentingumu ir su individualiu autoriaus stiliumi.