Straipsnyje nagrinėjamos lietuvių kalbos nosinių sonantų akustinės ypatybės, remiantis spektrogramų, oscilogramų ir intensyvumo kreivių analize. Autorė siekia nustatyti, kaip veikia fonetinė pozicija sonanto struktūrą. Tuo tikslu sulyginamos mišraus dvigarsio ir intervokalinių sonantų (m), (n) spektrogramos. Daroma prielaida, kad tvirtapradė arba tvirtagalė priegaidė turėtų keisti sonanto struktūrą. Spektrogramų analizės rezultatai patvirtina šią hipotezę: priegaidės tipas siejasi su sonanto struktūros pakitimais. Tvirtapradės priegaidės skiemenyse mišriųjų dvigarsių sonantų spektruose pastebimas žemųjų ir vidutinių dažnumų poslinkis aukštesniųjų dažnumų link. Tvirtagalės priegaidės skiemenyse vidutinių dažnumų sritis praplečiama, ir atsiranda papildomų dedamųjų kitose spektro srityse.
Intensyvumo kreivių analizė įgalina kalbėti apie bendros tarimo energijos bei maksimumų lokalizacijos pakitimus, priklausomus nuo priegaidės tipo: tvirtagalės priegaidės mišriuosiuose dvigarsiuose sonantams būdingas bendros tarimo energijos padidėjimas, pailgėjant sonantui. Spektrinės struktūros požiūriu šiam sonantui labai artimos atitinkamos intervokalinės sonantos. Tvirtapradės priegaidės mišriuosiuose dvigarsiuose pakitimai priešingi. O pagrindinio tono moduliacija, išanalizavus ascilogramas, rasta nežymi.
Šitokia sonantų akustinė struktūra mišriuosiuose dvigarsiuose, turinčiuose skirtingą priegaidę, leidžia manyti, kad (m) ir (m), (n) ir (n) nėra atskiros fonemos, o tik fonemų variantai, priešpastatomi pagal įtemptumą