Vardažodžiui senojoje prancūzų kalboje buvo būdinga dviejų linksnių sistema, kurios šaknys glūdėjo sintaksėje, būtent, veiksnio (casus rectus) priešpastatyme tiesioginiam papildiniui (casus obliquus be prielinksnio). Senosios prancūzų kalbos vardažodžio linksniavimas vystėsi dviem pagrindinėmis linijomis. Senosios kalbos periodo pradžioje jis pasižymėjo ypatingu gajumu (flektyvinio s stiprumas, skirtingi kamienai cas sujet ir cas regime linksniuose vienaskaitoje, linksniavimo paradigmų sudarymas vienaskaitos cas sujet kamieno pagrindu ir vadinamoji posesyvinių santykių grupė); tai leidžia kalbėti apie linksniavimo atgijimą pirminiame kalbos vystymosi etape, apie kylančiąją liniją vardažodžio evoliucijoje. Bet šalia kylančios linijos pačiuose seniausiuose prancūzų kalbos paminkluose pastebima ir kita vardažodžio sistemos vystymosi linija – krintančioji, kurios evoliucija baigiasi visiška cas regime pergale, t. y. galutiniu linksniavimo sistemos subyrėjimu.
Lygiagrečiai su vardažodžio fleksijos nykimu vystosi žodžių tvarka senojoje prancūzų kalboje. Jos sustingimas, t. y. galimybė nustatyti veiksnio ir tiesioginio papildinio funkcijas pagal jas reiškiančių žodžių vietą galutinai pakirto šaknis dviejų linksnių sistemai, nes fleksija grindžiamą skirtumą ėmė reikšti sintaksinis faktorius – žodžių tvarka sakinyje.
Vardažodžio fleksijos subyrėjimas pirmiausia pastebimas nominalinėje frazėje, nes ten iš viso nėra veiksnio priešpastatymo tiesioginiam papildiniui; vėliau fleksija ima silpnėti ir veiksnio sferoje tranzityvinėse konstrukcijose. Ypač dažnai fleksija išnyksta, kai veiksnys eina po tarinio. Greta su fleksijos nykimu nominalinėse ir tranzityvinėse konstrukcijose vardažodis įgauna sustingusias cas regime formas ir grupėse, neįeinančiose į sferą, kuriai būdingas veiksnio priešpastatymas tiesioginiam papildiniui, – kreipinyje, priedėlyje ir palyginime.