Straipsnis skirtas lietuvių k. balsių artikuliacijai aprašyti, remiantis rentgenografijos duomenimis.
Straipsnyje nurodyta detali lietuvių k. balsių rentgenogramų matavimų metodika, kuria remiantis aprašoma lietuvių k. balsių artikuliacija.
Remiantis eksperimentiniais duomenimis, nustatomi šie pagrindiniai lietuvių k. balsių artikuliacijos bruožai.
Apibūdinant balsius pagal liežuvio pakilimo laipsnį, t.y. pagal burnos rezonatoriaus padalijimą į dvi dalis arba tokio padalijimo nebuvimą, konstatuojama, kad, artikuliuojant balsius (i:), (ı), (e:), liežuvis pakyla aukštai prie gomurio, ryklės rezonatorius platus, o priekinis rezonatorius siauras. Burnos rezonatorius padalytas į priekinį ir užpakalinį, o praėjimas tarp jųjų siauras. Artikuliuojant balsius (ɛ), (æ:), (a:), (a), liežuvis užima žemą padėti, ryklės rezonatorius siauras, o burnos rezonatorius platus ir nepadalytas į dvi dalis.
Suapvalintų balsių artikuliacijai nebūdingas burnos rezonatoriaus paskirstymas į dvi dalis. Suapvalintus balsius galima charakterizuoti burnos ir ryklės rezonatoriaus santykio požiūriu. Balsiai (u:) ir (o:) pasižymi aukštu liežuvio pakilimu, gerokai praplėstu ryklės ir nedideliu burnos rezonatorium bei siauru praėjimu tarp šių dviejų rezonatorių. Burnos rezonatorius, artikuliuojant suapvalintus balsius (u:) ir (o:), o taip pat ir (u), (ɔ), pailgėja lūpų suapvalinimo dėka. Artikuliuojant balsius (u) ir (ɔ) ryklės rezonatorius mažas, o burnos rezonatorius didelis; praėjimas tarp jų siauras.
Pagal liežuvio pakilimo vietą, t. y. pagal burnos rezonatoriaus padalijimo į dvi dalis vietą, vieniems balsiams būdinga lokalizacija priekinėje burnos dalyje – (ı), (i:), (e:), kitiems – užpakalinėje burnos dalyje - (ɔ), (o:), (u), (u:); kai kurie balsiai neryškiai lokalizuoti – (ɛ), (æ:), (a), (a:).