Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti pirmuosius bolševikų valdžios „išvadavimo“ ir prieškarinio status quo atkūrimo žingsnius Ukrainos teritorijoje. Užduotis – išsiaiškinti, kokias „išvadavimo“ praktikas patyrė okupuoti žmonės; kaip bolševikai reagavo į tautinės idėjos atgaivinimą; kaip resovietizacija tapo Rusijos imperinės tvarkos atkūrimo pagrindu; kaip Ukraina tapo placdarmu iš naujo išrasti sovietinio imperializmo modelį, „orientuotą į Rusiją“.
Šiame straipsnyje resovietizacija traktuojama kaip bolševikų valdžios mechanizmai ir praktikos (bei įrankiai) ukrainiečių bendruomenių, kurios po karo turėjo Kremliui pavojingų intencijų – visuomenės solidarumo ir gebėjimo pasipriešinti – atžvilgiu.
Darbo šaltiniai – centrinių valdžios institucijų, saugumo tarnybų archyviniai dokumentai, atsiminimai, statistikos dokumentai, korespondencija. Metodologinis pagrindas yra agentūros samprata, kuri reiškia galimybę bet kokiomis aplinkybėmis pasirinkti savo gyvenimo variantus.
Išvados. Jau pirmaisiais grįžimo į Ukrainos žemes etapais bolševikai atnaujino represijas ir plėšikavimą, kas buvo plačiai taikoma iki Antrojo pasaulinio karo. Persekiojimu ir represijomis buvo smogta Ukrainos nacionaliniam atgimimui. Vykdant plačias kampanijas prieš Ukrainos buržuazinį nacionalizmą ir už „dėkingumą rusams už išvadavimą“, ukrainiečiai buvo užmaršinami ir kaip Antrojo pasaulinio karo aukos, ir kaip didvyriai.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.