Vartbergės kronika yra svarbus rašytinės istorijos šaltinis apie įvykius Baltijos kraštuose, ypač apie XIV a. trečiąjį ketvirtį, kai kronikos autorius buvo Livonijoje. XlV a. pradžioje po Livonijos konfederacijos susidarymo susiklostė politinė padėtis, kai vyravo dvi karinės jėgos – Vokiečių ordino valstybės sąjunga su Livonija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (1, 2 pav.). Kadangi Lietuva buvo likusi pagoniška valstybė, susivieniję Vokiečių ordino ir Livonijos kryžiuočiai lietuvių žemes mėgino pajungti ir krikštyti karine jėga. Kryžiuočių pastovių karo žygių į Lietuvą metu kronikininkas paminėjo dešimtis įvairių žemių, gyvenamųjų vietų – kaimų ir pilių vardų, kuriuos mėginama lokalizuoti naudojantis archeologinių paminklų katalogais, toponimikos duomenimis ir kelių atlaso masteliu 1 : 120 000 (3 pav.).
Kronikoje minimos seniau stovėjusios ir naujai pastatytos pilys. Šiuo metu dalis šių pilių yra archeologiškai tyrinėtos. Tai leidžia jas suskirstyti į įvairias grupes pagal įtvirtinimų etninę priklausomybę ir jų santykį su prieš tai buvusio laikotarpio kariniais gynybos taškais. Kronikoje yra duomenų apie medines ir mūrines pilis. Žiauriausios kautynės Vokiečių ordinui buvo prie Nemuno, kurio dešiniajame krante buvo lietuvių įtvirtinimų (Pilstenė, Veliuona, Kaunas; jie keletą kartų atstatyti ir kaip mūrinės pilys), priešingame krante – vokiečių pilys (Ragnit, Kaustrit, Splitter). Kautynėse prie pilių daugeliu atvejų naudotos akmenų svaidomosios mašinos, kurias galima rekonstruoti pagal viduramžių miniatiūras ir archeologinius radinius.