Ankstyvųjų ir vėlyvųjų tautų kraustymosi laikų Lietuvos archeologinė medžiaga rodo įvairiapusiškai skirtingą Vakarų (šiame straipsnyje terminas vartojamas apibrėžti teritoriją, esančią į vakarus nuo Šventosios upės) ir Rytų Lietuvos raidą. Tačiau straipsnis koncentruojasi į Rytų Lietuvos pilkapių kultūros užuomazgas romėniškajame laikotarpyje ir tolesnius jos raidos etapus tautų kraustymosi laikais.
Rytų Lietuvos pilkapių kultūros pradžia ar pirmasis jos etapas sietinas su brūkšniuotosios keramikos kultūros pabaiga II a. pab. - III a. pradžioje ir žmonių migracija iš sūduvių regiono. Brūkšniuotosios keramikos kultūros įtaka regiono raidai nebuvo vyraujanti. Matyt todėl šio laikotarpio rytinės Lietuvos materialinė kultūra atspindi bendrą Rytų Baltijos jūros regiono ir vakarų baltų kultūros horizontą, nors palyginti negausus atskirų dirbinių tipų paplitimas rodytų tam tikrą šios teritorijos periferiškumą. Kita vertus, jau romėniškajame laikotarpyje Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritorijoje randama išskirtinių visam Rytų Baltijos jūros regionui dirbinių.
Vielbarko, Pševorsko ir Černiachovo kultūrų užgesimas ankstyvaisiais tautų kraustymosi laikais įžiebė naują Rytų Lietuvos pilkapių kultūros raidos etapą (periodai 01-02 (360/370-400/410) ir D2 (380/400-440/450), skiriama Untersiebenbrunn horizontui). Didžiausią įtaką šiuo metu padarė žmonės, migravę iš Čemiachovo kultūros srities ir jai artimų regionų. Taigi ankstyvajame tautų kraustymosi laikotarpyje Rytų Lietuvos pilkapių kultūros formavimuisi lemiamą įtaką padarė pietrytinės kultūrinės įtakos ir žmonės, atkeliavę iš šių regionų. V a. pirmajame ketvirtyje Rytų Lietuvos pilkapių kultūros palaidojimuose atsiranda moterų (“sidabrinės moterys”) turtingų griautinių kapų ir griautinių vaikų kapų, kurių svarbią įkapių dalį sudaro sidabrinės lankinės dvinarės segės, turinčios analogų Čemiachovo kultūros areale, sidabrinės storagalės “Kolben” tipo apyrankės, diržų sagtys ir įspūdingai prašmatnūs karolių vėriniai (2; 4 pav.). Taip pat išskiriami moterų kapai, kurių kompleksai yra vietinės kilmės, bet kai kurie dirbiniai, ypač žalvarinės lankinės segės, gamintos remiantis bendrosiomis šio laikotarpio kultūrinėmis įtakomis (1 pav.). Taip pat išsiskiria ne tik turtingų moterų kapai, bet ir jų kapai drauge su vaikais, dvigubi palaidojimai, žmonių palaidojimai ant šono. Moterų kapuose randama papildomų įkapių, kurios, matyt, buvo sudėtos į dėžutes. Tik Rytų Lietuvos pilkapių kultūros palaidojimuose randama kaulinių šukų. Taigi Rytų Lietuvos pilkapių kapuose randami papuošalai, taip pat laidosenos elementai rodo buvus gana artimus ryšius su Černiachovo kultūra ir jos aplinka.
Vėlyvaisiais tautų kraustymosi laikais (periodai D2JD3E 430/440-470/480 - Smolino ir Kosino horizontai; D3 450480/490 Karavukovo-Gavos horizontas; periodas E 470-500/ 510-520 ir truputį vėliau) pasikeitė migracijos į Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą kryptys ir, savaime surantama, kultūrinių įtakų kryptys. Šiuo laiku reikšmingiausi Rytų Lietuvos pilkapių kultūros ryšiai buvo su Dunojaus vidurupio regionu ir teritorija tarp vakarų Bugo ir Dniestro. Ir šiuo laikotarpiu Rytų Lietuvos pilkapių kultūra išlaiko tradicinius ryšius su sūduvių kultūra. Kaip vienas tokių ryšių atspindys yra Prahos tipo segių paplitimas (5 pav.). Pažymėtina, kad Rytų Lietuvos pilkapių kultūra yra šiauriausias masinis šio tipo segių paplitimas Šiaurės rytų Europos miškų juostos paminkluose (7 pav.).
Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritorija išsiplečia ir rytuose pasiekia Šventąją. Šis Rytų Lietuvos pilkapių raidos etapas gerai atsispindi regiono materialinėje kultūroje (3-9 pav.). Vėlyvaisiais tautų kraustymosi laikais išsiskiria kunigaikščių ir turtingų karo vadų kapai, taip pat standartinės ekipuotės gerai ginkluotų karių palaidojimai (pav. 3, 7-9). Karių kapuose randama Prahos ir kitų tipų segių (pav. 3, 7-8). Šie kapai yra ir griautiniai, ir degintiniai. Šiame Rytų Lietuvos pilkapių raidos etape išnyksta turtingų moterų ar “sidabrinių moterų” palaidojimai. Kol kas žinomi tik keli turtingi degintiniai moterų kapai. Degintiniai turtingų moterų kapai (Ziboliškės), kaip ir vyrų kapai rodo ryšius su Dunojaus vidurupiu.
Tautų kraustymosi laikų Rytų Lietuvos pilkapių raidos etapai rodytų didžiulę ginklų ir turto koncentraciją santykinai nedidelėje teritorijoje, kuri prasideda ties Tauragnų ežeru apimdama Žeimenos žiotis ir atsiremia į Vajuonio ir Žeimenio ežerus. Tai leidžia manyti, jog šiame mikroregione susikūrė tam tikra politinė struktūra, galėjusi kontroliuoti regioną (8 pav.). Tautų kraustymosi laikais rytinės ir vakarinės Lietuvos raida nebuvo tiesiogiai susijusi. Tuo metu Šventoji tampa takoskyra tarp rytinės ir vakarinės Lietuvos.