Alfonso Nykos-Niliūno poezijai būdingas epiškumas ir dialogas su muzika bei daile kviečia mąstyti ir apie kitą – ne tik epinį, bet ir draminį – poezijos pobūdį. Ieškoti vieno iš esminių tragedijos elemento – katarsio – skatina istorinės bei teorinės šio fenomeno apibrėžtys ir Nykos-Niliūno, jo kartos autorių poezijai būdingos ekstatinės patirtys, konkretus jų pasireiškimas epinio-draminio vyksmo turinčioje poezijoje. Iš labiausiai dramiškos bei tragiškos Nykos-Niliūno poezijos (knyga Praradimo simfonijos) katarsio paieškai pasirinkta ankstesnės recepcijos menkai pastebėta „Kraujo simfonija“ – skaitytoją ypač įtraukianti pirminiu savo variantu. Vienas iš poezijos elementų, paskatinęs lyginamąjį Nykos-Niliūno ir Broniaus Krivicko tekstų tyrimą, yra draminį ir muzikinį poezijos pobūdį sustiprinantis (ar net nulemiantis) apeiginis eilėraščių elementas. Iš Krivicko poezijos straipsniui pasirinkti panašiu metu kaip Nykos-Niliūno „Kraujo simfonija“ datuoti tekstai „Rudenio lygumose“ ir „Šaulio tragedija“.