Bibliotheca Lituana ISSN 2424-3477 eISSN 2424-4422
2019, VI, pp. 148–166 DOI: https://doi.org/10.15388/BiblLita.2018.VI.9

Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antroje pusėje – XVIII a.

Gabrielė Jasiūnienė
Šiaulių universitetas
P. Višinskio g. 38, LT-76352, Šiauliai, Lietuva
El. paštas: gabrielejasiun@gmail.com

Santrauka. Straipsnyje pasirinkta atkreipti dėmesį į vieną iš svarbiausių Žemaitijos bajorų kultūros ir tapatybės ženklų – jų heraldiką. Ilgą laiką tyrėjų akiračio užribyje buvusi Žemaitijos bajorų heraldikos tema slepia daug neatsakytų klausimų. Šioje publikacijoje Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniai nagrinėjami kaip reprezentuojantys bajorų giminystės ir santuokos ryšius. Darbe nagrinėjamas gana platus heraldikos šaltinių spektras, apimantis ne tik herbinius antspaudus, bet ir literatūroje, portretuose, architektūroje vaizduotus herbus. Straipsnyje analizuojami Bilevičių, Nagurskių, Gorskių, Chodkevičių, Tiškevičių ir kitų Žemaitijoje gyvenusių bajorų giminių atstovų herbai.

Reikšminiai žodžiai: Žemaitija, bajorai, heraldika, herbinis antspaudas, herbas, genealogija.

Genealogical Links in Samogitian Nobility Heraldry Sources in the Second Half of the 16th–18th Centuries

Summary. Heraldry and its research have deep traditions in Europe, making it a certain focus of attention among researchers. The interest in this field in Lithuania is a more recent phenomenon. The late beginning of heraldry research was partly influenced by Lithuania’s loss of independence. At present, researchers’ attention is focused mainly on the periods of the Grand Duchy of Lithuania and the Polish-Lithuanian Commonwealth, also looking at Lithuanian heraldry from the 20th–21st centuries, and conducting thorough research of the coats of arms of the state, cities, and towns. Research of the heraldry of the nobility is also being conducted, such as the heraldry of the political elite in the Grand Duchy of Lithuania – the Goštautas, Pacas, Radvila, Sapiega families, etc. The heraldry of representatives of the lower gentry, especially among the Samogitian families, has received less attention. Many unanswered questions and undeveloped themes remain in the field of the Samogitian nobility’s heraldry, overlooked in research for a long time. This article analyzes how genealogical links were reflected in Samogitian nobility heraldry sources in the second half of the 16th–18th centuries. Having analyzed the heraldic sources of the Samogitian nobility, it was found that these reflected not only information about a specific individual, but also their broader origins, family and marital lines. The coats of arms of the Samogitian nobility in time became a unique means of representation. The coats of arms of the Samogitian nobility were depicted in seals, literature, portraits, architecture, and elsewhere.

Keywords: Samogitia, the nobility, heraldry, coat of arms seal, coat of arms, genealogy.

Received: 21/3/2019. Accepted: 6/6/2019
Copyright © 2019 Gabrielė Jasiūnienė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Heraldika Europoje turi gilias tradicijas ir dažnai atsiduria tyrėjų akiratyje. Lietuvoje heraldikos tyrimai pradėti palyginti neseniai1. Vėlyvai heraldikos tyrimų Lietuvoje pradžiai turėjo įtakos nepriklausomybės praradimas, politinės sąlygos ir kitos aplinkybės. Dabar tyrėjų dėmesys daugiausia krypsta į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos laikus, tiriama XX–XXI a. Lietuvos heraldika, detaliai nagrinėjami valstybės, miestų ir miestelių herbai ir su jais susiję klausimai. Taip pat vykdomi bajorų heraldikos tyrimai. Daugiausia analizuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio elito atstovų, pavyzdžiui, Goštautų, Pacų, Radvilų, Sapiegų ir kt. heraldika2. Kur kas mažesnio dėmesio sulaukė smulkesnių bajorijos atstovų, ypač Žemaitijos giminių, heraldika3. Ilgą laiką tyrimų nepaliestoje Žemaitijos bajorų heraldikos tyrimų plotmėje liko daug neatsakytų klausimų ir neišplėtotų temų. Šioje publikacijoje nutarta sumažinti šią spragą ir atkreipti dėmesį į Žemaitijoje gyvenusių bajorų heraldikos šaltinius, kurie reprezentavo tam tikrus bajorų giminystės ryšius. Šio straipsnio tikslas – remiantis istoriografijos duomenimis ir nepublikuotais šaltiniais, išanalizuoti, kaip genealoginiai ryšiai atsispindi XVI a. antros pusės – XVIII a. Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose. Straipsnyje pristatoma tik nedidelė dalis Žemaitijos bajorų heraldikos šaltinių, kuriuose atsispindėjo bajorų giminystės saitai.

Vienas herbas – viena giminė

Aptariant šią temą derėtų pabrėžti, kad XV a. – XVIII a. Žemaitijos bajorų heraldiką sudaro kelios grupės: senoji arba vietinės kilmės, lenkiškoji, kurios plitimo pradžia tiek į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tiek į Žemaitiją sietina su 1413 m. Horodlės sutartimis, individualizuotų lenkiškųjų herbų, iš kitų kraštų, išskyrus Lenkiją, atneštų / perimtų herbų grupė4. Pažymėtina, kad šioms grupėms priskiriamuose Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose genealoginiai ryšiai XVI a. antroje pusėje – XVIII a. atsispindėjo dvejopai. Iš pradžių aptarsime pirmą būdą, kai šaltiniuose vienalaukiame skyde vaizduotas iš tėvo paveldėtas herbas, simbolizavęs priklausymą vienai šeimai, giminei. Tokie herbai vaizduoti tiek herbiniuose antspauduose, tiek architektūroje, tiek portretuose, tiek kituose heraldikos tyrimams aktualiuose šaltiniuose. Paminėtina, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje antspaudavimas tapo ne tik galimybe patvirtinti dokumento teisėtumą, bet ir demonstruoti savo herbą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuriai priklausė ir Žemaitija, bene dažniausiai herbai buvo naudojami antspauduose, kurie pavadinti herbiniais. Juose vaizduotas herbas, tik herbo figūra, herbas be šalmo arba tik šalmas su jo atributika5. 1577 m. Šiauduvos tijūnas Vaitiekus Bilevičius dokumentą patvirtino aštuoniabriauniu antspaudu, kuriame vaizduojamas giminės herbas – vertikaliai ištemptas stačiakampis su įsmeigtais į viršų ir šonus kryžiais. Virš herbo skydo vaizduojami du tauro ragai. Iš šonų yra akanto lapų ir savininko skraistė inicialai ,,WB“ – Wojcieh Bilewicz6. Įdomu, kad iš tėvo paveldėtą herbą XVI a. pirmoje pusėje naudojo ir Vaitiekaus sūnus Jurgis Bilevičius7. 1629 m. antspaude vaizduojama Bilevičių herbo figūra – vertikaliai ištemptas stačiakampis su iš abiejų šonų ir viršaus įsmeigtais kryžiais. Antspaude matomi ir Jurgio Bilevičiaus inicialai ,,IB“, ir pareigybių pirmosios raidės ,,PżP“, raidę ,,ż“ norėta nuleisti, kad ji būtų skaitoma paskutinė. Visas įrašas skambėtų J(erzy) B(ilewicz) P(odkomorzy) [i] P(odstarości) Ż(mudzki) (Jurgis Bilevičius Žemaitijos pakamaris ir paseniūnis) (žr. 1 pav.). Paminėtina, kad duomenų apie Bilevičių herbą galima rasti senuosiuose herbynuose. Tačiau šią informaciją, ypač dėl lenkiškos herbo kilmės klausimo, derėtų vertinti atsargiai. XVI a. gyvenęs Bartoszas Paprockis buvo vienas pirmųjų, kuris tyrė Bilevičių giminę. B.  Paprockis nurodė, kad Lietuvoje žinomas senas Bilevičių herbas, kuriame vaizduojamas kapas su trimis kryžiais8. Spėjama, kad šis herbas yra vietinės kilmės, tačiau senuosiuose herbynuose galime įžvelgti siekį Bilevičių herbą polonizuoti, suteikiant jam vardą. Bene pirmasis tai padarė Szymonas Okolskis, jis XVII a. Bilevičių herbui suteikė pavadinimą: Mogiła seu Tumulus9.

1 pav. 1629 m. Jurgio Vaitiekaičio Bilevičiaus herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37 b. 668, l. 2r

XVIII a. Žemaitijoje gyvenusių bajorų Nagurskių herbuose vaizduota pasaga, perverta strėle. Herbo šalme – trys stručio plunksnos. Greičiausiai šios giminės atstovai savo herbuose vaizdavo individualizuotą lenkiškąjį Pobogo (lenk. Pobog) herbą. Žinoma, kad Pobogo (lenk. Pobog) herbo mėlyname lauke vaizduojama balta pasaga, ant jos viršaus – geltonos spalvos kryžius, šalme yra šuo kurtas su antkakliu10. Lenkiškas herbas individualizuotas, pakeičiant herbo figūrą ir šalmo papuošalą. XVI a. į Žemaitiją atsikėlę Nagurskiai savo herbą, matyt, keitė dėl politinių priežasčių. XVI a. svetimšalių padėtis Žemaitijoje buvo netvari, siekimas supanašėti galėjo padėti kuriantis ir siekiant patekti į politinio elito gretas. Pažymėtina, kad Nagurskių herbas vaizduotas šios giminės genealoginiame medyje, sudarytame XVIII a. Šiame genealoginiame medyje vaizduojami vyriškosios linijos atstovai, o giminės pradininku laikomas Jokūbas Nagurskis iš karūnos (Lenkijos – G. J.) (žr. 2 pav.). Toks herbas vaizduotas ir XVIII a. giminės atstovų antspauduose. Pranciškus Nagurskis savo antspaudu11 patvirtino 1720 m. vedybų sutartį. Ovalo formos herbiniame antspaude vaizduojamas ovalo formos skydas, kuriame yra minėta Nagurskių herbo figūra. Virš skydo pavaizduota penkių lapų karūnėle, apsupta iš šonų laurų šakele. Ant­spaude matomi savininko inicialai ir pareigų pirmosios raidės: ,,FWN CMD SPXZ“ – Franciszek Władyslaw Nagurski Ciwun Małych Dirwian Starosta Podkomorzy Xięstwa Żmudzkiego (Pranciškus Vladislovas Nagurskis Mažųjų Dirvėnų tijūnas, seniūnas, pakamaris Žemaitijos kunigaikštystė). Pranciškaus sūnaus Lauryno 1757 m. ovalo formos herbiniame ant­spaude12 vienalaukiame skyde vaizduojamas iš tėvo paveldėtas Nagurskių herbas. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šonų herbą laiko skydininkai lokiai. Jų vaizdavimas siejamas su Žemaitijos kunigaikštystės herbe pavaizduotu lokiu. Nagurskių herbą vienalaukiame skyde vaizdavo ir kitas Pranciškaus sūnus – Jokūbas. 1780 m. juodo lako ovalo formos antspaude13 vaizduojamas Nagurskių herbas, vainikuotas grafo karūnėle, iš šonų jį puošia šakelės, o apačioje pavaizduotas Šv. Stanislovo ordinas. Taigi tokį patį šeimos herbą savo antspauduose vaizdavo Pranciškus Vladislovas Nagurskis ir jo sūnūs Jokūbas bei Laurynas.

2 pav. XVIII a. pab. bajorų Nagurskių genealoginis medis ir herbas, LMAVB RS, f. 37-11214 a.

Vertas dėmesio Pranciškaus Vladislovo Nagurskio žmonos ir Jokūbo bei Lauryno motinos Joanos Šiukštaitės herbinis antspaudas. Paminėtina, kad, mirus pirmajam vyrui, ji 1753 m. ištekėjo dar kartą už Upytės pavieto stalininko Andriaus Staševskio14. 1770 m. savo testamentą Joana Staševskienė patvirtino ovalo formos raudono lako herbiniu antspaudu15, kuriame vaizduojamas Šiukštų Pobogo (lenk. Pobog) herbas – galais žemyn nuleista pasaga, ant kurios uždėtas kryžius. Virš herbo skydo pavaizduota karūna, o šalmo papuošale – kurtas. Taigi, nors ir gyvas buvo antrasis vyras, Joana tvirtino dokumentą antspaudu, kuriame vaizduotas ne jungtinis, o vienalaukis iš tėvo paveldėtas herbas.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bajorų herbai vaizduoti ir knygose. Žemaitijos bajorų herbai literatūroje vaizduoti dviem atvejais. Pirmu atveju herbinis įspaudas galėjo žymėti knygos priklausomybę konkrečiai giminei ar jos atstovui. Pavyzdžiui, XVI a. pabaigos knygos viršelyje įspaustas vienalaukis Batakių seniūno Jono Šemetos herbas16, kuriame yra Šemetų herbas – į heraldinę kairę pusę žiūrinti gulbė. Virš herbo skydo savininko inicialai „IS“ – Jan Szemet. Antru atveju herbas kaip iliustracija simbolizavo asmenį, kuriam skirtas leidinys. 1669 m. Samuelio Jono Konaževskio leidinyje, skirtame Šiauduvos tijūno, Žemaitijos kunigaikštystės raštininko Gabrieliaus Sipavičiaus pakėlimui Vilniaus akademijoje menų ir filosofijos magistru, pavaizduotas Sipavičiaus herbas – strėlė, kurią ties viduriu kerta kryžma. Iš šonų herbą laiko ant papėdės stovinčios dvi teisingumą ir išmintį simbolizuojančios alegorinės būtybės. Pirmoji moteris simbolizuoja Temidę, kuri vienoje rankoje laiko kalaviją ir svarstykles, o kita prilaiko herbą. Po jos kojomis yra įrašas „IVSTITIA“. Antroji moteris simbolizuoja Prudenciją, kuri vienoje rankoje laiko veidrodį, o kitoje gyvatę. Po jos kojomis yra įrašas – „PRUDENT“17.Tradicija literatūroje vaizduoti kilmingųjų herbus truko ir XVIII a. Pavyzdžiui, 1741 m. Žemaičių vyskupui Antanui Dominykui Tiškevičiui skirtoje panegirikoje vaizduojamas jo giminės herbas18 Leliva (lenk. Leliwa), kuriame yra pusmėnulis ir šešiakampė žvaigždė. Virš herbo skydo yra grotelinis šalmas, virš jo karūna ir vyskupo kepurė. Iš abiejų herbo šonų prikabintos virvutės su dešimt kutų, heraldinėje dešinėje vaizduojama vyskupo mitra, o kairėje – pastoralas. Iš šonų herbą supa akanto lapų skraistė (žr. 3 pav.).

3 pav. 1741 m. Antano Dominyko Tiškevičiaus herbas Vilniaus pijorų mokyklos leidinyje Jubileum Samogitiensis Eclesiae Post evolutum saeculum rursus à Tyszkieviciana Cynthia ..., ŠAM, I – R 1394

Žinoma, kad bajorai mėgo kaupti paveikslų kolekcijas, jas rodydavo savo dvarų galerijose.

Tarp šių paveikslų būta ir daugybės portretų, kuriuose vaizduoti patys dvaro šeimininkai, jų šeimos ar giminės nariai, draugai ir pan. Kartais portretuose, siekdami parodyti kilmę ir šeimos /giminės išskirtinumą, bajorai greta atvaizdo pageidavo matyti ir portretuojamojo herbą. Atkreiptinas dėmesys į Ariogalos tijūnui Petrui Šiukštai priklausiusį portretą. XVII a. pirmoje pusėje tapytame paveiksle kairiajame viršutiniame kampe matomas lenkiškas Šiukštų herbas Pobogas (lenk. Pobog) – mėlyname skyde galais į apačią apversta pasaga, virš jos bajoriška karūnėlė, šalmo papuošalas – kurtas19. Sapiegų giminės herbas Lapinas (lenk. Lis) vaizduotas XVII a. Žemaitijoje vyskupavusio Aleksandro Sapiegos portrete20. Herbas pavaizduotas kartuše, virš kurio matyti karūnėlė, o šalia jos heraldinėje dešinėje – vyskupo mitra, o heraldinėje kairėje – pastoralas. 1750  m. Žemaičių raštininko, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pulkininko, Gandingos tijūno, Kolainių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios ir karmelitų vienuolyno fundatoriaus Jono Adamkavičiaus portretas puoštas giminės herbu21. Paminėtina, kad Adamkavičių giminė turėjo herbą Vadvičas (lenk. Wadwicz), kuriame vaizduojamos dvi vertikaliai gulinčios žuvys. O nagrinėjamame portrete žuvys pavaizduotos horizontaliai. Žemaitijos bajorų vienalaukiai herbai vaizduoti ir ant architektūros pastatų. Raudonės rezidencinės pilies rytinį fasadą puošia vokiečių bajorų Krišpinų Kiršenšteinų herbas22, kuriame heraldinėje dešinėje – dvi elnių galvos, viduryje pavaizduotas nugenėtas kelmas, heraldinėje karėje – į kelmą atsirėmęs liūtas. XVIII a. Nagurskių herbas vaizduojamas virš įėjimo į Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią. Šiame herbo kartuše vaizduojama pasaga, perverta strėle. Aplink herbo figūrą vaizduojami bažnyčios fundatoriaus Jokūbo Nagurskio Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinai. Virš herbo skydo pavaizduota karūnėlė23.

Giminystės ir santuokos ryšiai Žemaitijos bajorų jungtiniuose herbuose

Vienalaukiuose herbuose būdavo parodomas Žemaitijos bajorų priklausymas šeimai arba giminei, o iš kelių laukų sudarytuose jungtiniuose herbuose atsispindėdavo platesni kilmės, giminystės, santuokos saitai. Janas Konopka nurodo, kad kelių herbų jungimas į vieną Europoje atsirado dar XIII a. Lenkijoje jau XV a. plito tradicija jungti tėvų herbus. Buvo keletas jungtinių herbų sudarymo taisyklių. Pirmu atveju – herbo skydo laukas dažniausiai dalintas į lygias keturias dalis, kuriose pirmame ir trečiame lauke vaizduoti tėvo ir senelės iš tėvo pusės herbai, o antrame ir ketvirtame – motinos ir senelės iš motinos pusės herbai. Taigi dešinė pusė buvo tėvo, arba kalavijo, pusė, o kairė – motinos, arba verpstės, pusė. Antras būdas – ketvirčiavimas, kai pirmame ir ketvirtame laukuose vaizduoti tėvo ir senelės iš tėvo pusės herbai, o antrame ir ketvirtame laukuose – motinos ir senelės iš motinos pusės herbai. Taigi herbai buvo jungiami lygiavertiškumo principu, atsižvelgiant į tai, kad pirmas laukas visada svarbiausias, o ketvirtas iš visų laukų mažiausiai reikšmingas24. Panaši jungtinių herbų sudarymo praktika naudota ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

1570 m. Žemaitijos seniūno Jono Jeronimaičio Chodkevičiaus tvirtintame dokumente rastas įdomus jo ovalo formos antspaudas25. Šiame ant­spaude kartuše vaizduojamas jungtinis penkialaukis herbas. Pirmame lauke iš tėvo Jeronimo paveldėtas Chodkevičių herbas – strėlė, kurią ties viduriu kerta kryžma, strėlės galas dvišakis. Vėliau šis herbas vadintas Koscieša (lenk. Kościesza). Jeronimas Chodkevičius buvo vedęs Jono Šemetos ir Elžbietos Iljinevičiūtės dukrą, Lauryno Volsko našlę Oną26. Jos herbas Gulbė (lenk. Łabędź) pavaizduotas antrame Jono Chodkevičiaus herbo lauke. Trečiame jungtinio herbo lauke, kaip spėjama, pavaizduotas Jono Chodkevičiaus senelės Vosylės Jaroslavičiūtės iš tėvo Jono Jaroslavičiaus paveldėtas herbas, kuriame pavaizduotas Lietuvos raitelis. Remiantis Genutės Kirkienės27 tyrimais derėtų paminėti, kad Vosylės Jaroslavičiūtės motina Eudoksija buvo Marijos Kaributaitės dukra, o Marija buvo Kaributo Algirdaičio duktė. Taigi šis herbas galimai rodė kilmę iš dinastinių kunigaikščių. Ketvirtame lauke – Įkartų (lenk. Korczak) herbas, kaip spėjama, priklausęs Onos Šemetaitės motinai – Jono Chodkevičiaus senelei Elžbietai Iljiničiūtei. Per vidurį – stulpo pozicijoje stovi Grifas, simbolizuojantis XVI a. Chodkevičių gautą Šklovo ir Myšo grafų titulą ir herbą. Grifas, letenoje laikantis kalaviją. Aplink herbą vaizduojama legenda, žodžiai joje atskirti penkiakampėmis žvaigždutėmis (žr. 4 pav.). Taigi šiame jungtiniame herbe matomas jungimo būdas, kai heraldinė dešinė – tėvo pusė, o heraldinė kairė – motinos pusė.

4 pav. 1570 m. Žemaitijos seniūno Jono Chodkevičiaus herbinis antspaudas, LMAVBRS, f. 37, b.10643, l.1r

Atliekant jungtinių herbinių antspaudų analizę, pavyko rasti keletą atvejų, kai herbai jungti lygiavertiškumo principu. 1619 m. leidinyje vaizduojamas įdomus jungtinis Jono Jeronimaičio ir Kristinos28 Chodkevičių sūnaus Jono Karolio Chodkevičiaus herbas29. Pirmame lauke vaizduojamas iš tėvo paveldėtas Chodkevičių herbas, antrajame – motinos Kristinos iš tėvo Martyno Zborovskio paveldėtas Vanago (lenk. Jastrzębiec) herbas, kuriame apversta pasaga su viduje vaizduojamu kryžiumi. Trečiame lauke – greičiausiai iš tėvo senelės ne iš tėvo motinos Elžbietos Iljiničiūtės Įkartų (lenk. Korczak) herbas, o ketvirtame lauke laužytos juostos arba Abdanko (lenk. Abdank) herbas, galimai prosenelės iš kitos pusės herbas. Per vidurį – stulpo pozicijoje stovi Grifas.

1647 m. Andriaus Stankevičiaus30 laidotuvėms skirtame Marcijono Niestojemskio pavaizduotas jungtinis Stankevičiaus herbas31. Pirmame lauke yra iš tėvo Mikalojaus Mikalojaičio Stankevičiaus paveldėtas Stankevičių (Bilevičių) herbas – gulsčias stačiakampis, į kurį iš abiejų šonų ir viršaus įsmeigta po kryžių. Antrame lauke – motinos Onos Vainaitės iš tėvo paveldėtas Trijų ragų (lenk. Trąby) herbas, trečiame lauke senelės iš motinos pusės herbas Zaremba (lenk. Zaremba). Ketvirtame lauke senelės iš tėvo pusės Onos Petraškevičiūtės iš tėvo Stanislovo Petraškos paveldėtas herbas. Virš herbo skydo pavaizduotas grotelinis šalmas, o virš jo bajoriška karūnėlė. Šalmo papuošale – stilizuotos povo plunksnos. Iš šonų herbą supa akanto lapų skraistė (žr. 5 pav.).

5 pav. 1647 m. Andriaus Stankevičiaus herbas Marcijono Niestojemskio leidinyje WYSOCE GODNY KAWALIER..., VUBRSS, III 475

1644 m. Jurgio ir Kotrynos Aleksandros Bilevičių laidotuvėms skirtame leidinyje dailininkas Konradas Giotkė dviejuose skyduose pavaizdavo Bilevičių herbus, sujungtus po vienu kaspinu su įrašytu devizu Simul, Semel, Semper (Drauge, vienu kartu, amžinai)32. Abu vaizduojami herbai yra jungtiniai, sudaryti iš keturių laukų. Pirmasis herbas priklausė Kotrynai Aleksandrai. Kaip spėjama, pirmame lauke vaizduojamas jos tėvo herbas, antrajame – motinos herbas, trečiame ir ketvirtame lauke – senelių iš tėvo ir motinos pusių herbai. Virš herbo skydo vaizduojamas grotelinis šalmas, o virš jo – trys stručio plunksnos. Iš šonų herbą puošia akanto lapų skraistė. Antrasis herbas priklausė Jurgiui Vaitiekaičiui Bilevičiui. Pirmame jungtinio herbo lauke vaizduojamas iš tėvo Vaitiekaus paveldėtas Bilevičių giminės herbas, antrajame – iš motinos Kristinos Šemetaitės paveldėtas Šemetų herbas Gulbė (lenk. Łabędź). Trečiame lauke, kaip spėjama, vaizduojamas Bilevičiaus senelės iš tėvo pusės Onos Mitkevičiūtės herbas Lapinas (lenk. Lis), o ketvirtame lauke – kaip spėjama, senelės iš motinos pusės Bogumilos Adomaitės Pritulisaitės herbas Leliva (lenk. Leliwa). Virš herbo skydo yra grotelinis šalmas, o virš jo – Bilevičių giminei nebūdingas šalmo papuošalas – du ragai ir lapinas tarp jų. Paminėtina, kad pastarasis jungtinio herbo šalme greičiausiai perimtas iš senelės Onos Mitkevičiūtės herbo (lenk. Lis). Herbą iš šonų supa akanto lapų skraistė (žr. 6 pav.).

6 pav. 1644 m. Kotrynos Aleksandros ir Jurgio Bilevičių jungtiniai herbai su proginiu devizu Jono Jokūbo Stubskio leidinyje MAGNÆ MOLIS MAGNA RVINA..., VUBRSS, III 10810

Paminėtina, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų heraldikoje XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje pradeda ryškėti tendencija nuo giminės atsigręžti į santuoką. Tokia besiformuojanti tradicija matoma ir Žemaitijos bajorų heraldikoje. 1762 m. spalio 2 d. Jokūbo Nagurskio laiške rastas raudono lako ovalo formos antspaudas33, kuriame vaizduojamas keturių laukų jungtinis herbas. Skydo pirmame lauke yra Jokūbo Ignoto Nagurskio šeimos herbas, jame vaizduojama pasaga, perverta strėle. Antrame lauke vaizduojamas jo žmonos Marianos Nagurskienės (Puzinaitės) iš tėvo gautas herbas Oginiecas (lenk. Oginiec), kuriame vaizduojami vartai. Trečiame lauke pavaizduotas Jokūbo Ignoto motinos Joanos Šiukštaitės- Nagurskienės Šiukštų herbas. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame antspaude vaizduojamas Liubičo herbas (lenk. Lubicz), jame yra pasaga, kurios viduje vienas kryžius, toks pats kryžius yra ir ant pasagos viršaus. O minėtame J. Šiukštaitės herbe buvo vaizduojamas Pobogo (lenk. Pobog) herbas. Galimai šiame antspaude įsivėlė klaida. Neatmestinas variantas, kad Šiukštų heraldika nebuvo iki galo nusistovėjusi, todėl herbas kito. Ketvirtame skydo lauke – Marianos Nagurskienės motinos Rachelos Puzinienės (Bžostovskos) iš tėvo gautas herbas Balno kilpa (lenk. Stręmie).

Jokūbo Nagurskio žmona Mariana Nagurskienė 1780 m. buvo palaidota Vilniuje Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios priebažnytyje ar greta bažnyčios buvusiose Bernardinų kapinėse. Ant šalia bažnyčios esančios plokštės yra iškaltas jungtinis Marianos ir Jokūbo Nagurskių herbas34. Pirmame skyde, po grafų karūna, rokokiniame kartuše vaizduojamas Nagurskių herbas. Antrame skyde, po kunigaikštiška kepure, triumfo vainiku apjuostas Puzinų herbas. Nagurskių herbas iš šono papuoštas augalinių motyvų ornamentu, Puzinų – kunigaikštiška mantija. Po jais pavaizduotas Jokūbo Ignoto Nagurskio Šv. Stanislovo ordino kryžius.

7 pav. XVIII a. Jokūbo ir Marianos Nagurskių jungtinis herbas ant antkapinės plokštės prie Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios (priebažnytyje), autorės fotografija

1775 m. gegužės 30 d. Mykolo Gоrskio testamente rasti trys identiški herbiniai antspaudai35. Juose matomas Mykolo ir Reginos Gorskių jungtinis herbas. Pirmoje dalyje vaizduojamas Gоrskių Galvaraiščio (lenk. Nałęcz) herbas, antrojoje – Vainų herbas Trijų ragų (lenk. Trąby). Virš herbo yra penkių lapų karūnėlė. Herbas yra apsuptas mantija, papuoštas juostomis ir Mykolo Gоrskio Šv. Stanislovo ir Rusijos Šv. Onos ordinais.

Išvados

XVI a. antroje pusėje – XVIII a. Žemaitijos bajorų herbuose genealoginiai ryšiai atsispindėjo dviem būdais. Pirmas būdas, kai herbas vienalaukiame skyde, paveldėtas iš tėvo, simbolizavo priklausymą vienai – pagrindinei šeimai, giminei. Tokie herbai rasti Bilevičių, Nagurskių šeimų atstovų ir kitų asmenų heraldikos šaltiniuose. Antras būdas, kai Žemaitijos bajorų jungtiniuose herbuose atsispindėjo platesni kilmės, giminystės, santuokos ryšiai. Tokių pavyzdžių rasta Chodkevičių, Gorskių, Nagurskių šeimų atstovų ir kitų asmenų heraldikoje. Pažymėtina, kad XVI a. antroje pusėje – XVII a. antroje pusėje Žemaitijos bajorų šaltiniuose vaizduoti tokie jungtiniai herbai, kuriuose atsispindėjo saitai su tėvais, seneliais ir proseneliais. Herbai jungti lygiavertiškumo principu arba tokiu jungimo būdu, kai heraldinė dešinė buvo tėvo pusė, o heraldinė kairė – motinos pusė. XVIII a. Žemaitijos bajorų heraldikoje pradeda ryškėti tendencija nuo giminės atsigręžti į santuoką. Tokiuose jungtiniuose herbuose pradėti vaizduoti abiejų sutuoktinių iš jų tėvų (vyriškosios linijos) arba iš tėvų ir motinų paveldėti herbai. Pažymėtina, kad tiek kilmės, tiek santuokos ryšiai atsispindėjo Žemaitijos bajorų herbuose, vaizduotuose antspauduose, knygose, portretuose, architektūroje ir kitoje ikonografijoje.

Šaltiniai

1. 1570 m. Žemaitijos seniūno Jono Chodkevičiaus herbinis antspaudas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 37, b. 10643, l.1r.

2. 1577 m. Vaitiekaus Jurgaičio Bilevičiaus antspaudas, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 8, a. 1528, l. 2r.

3. Jono Šemetos herbas 1586 m. leidinyje SACROSANCTI ET OECVMENICI CONCILII TRIDENTINI, PAVLO III. IVLIO III. ET PIO IIII. PONTIF. MAXIMIS CELEBRATI, CANONES ET DECRETA: His nunc recèns accesserunt Duorum erudißimorum virorum D. IOANNIS SOTEALLI Theologi, et HORATII LVTII Iurisconsulti, vtilißimæ ad marginem annotationes; quibus Sacræ scripturæ, superiorum Conciliorum, iuris Pontificij, veterum Ecclesiæ Patrum, tum citata, tum consonentia loca, fideliter indicantur. Additæ præterea sunt ad finem, PII IIII. Pontificis Maximi Bullæ, vnà cum triplici vtilissimo Indice. Antverpiae [Antwerpen]: ex officina Christophori Plantini.Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius, III P 326. https://doi.org/10.1017/cbo9780511695346.173

4. 1600 m. Krišpinų Kiršenšteinų herbas rytiniame Raudonės rezidencinės pilies fasade. Unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre: 22713.

5. 1603 m. Jurgio Vaitiekaičio Bilevičiaus herbinis antspaudas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 716, ap. 2, b. 135, l. 18r.

6. 1619 m. Jono Karolio Chodkevičiaus herbas Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus leidinyje Obsequium gratitudinis illustrissimo domino d. Ioanni Carolo Chodkiewicz, palatino Vilnensi ... / ab Apolline Crosensi persolutum ; atque a gymnasio Crosensi collegii Chodkiewiciani Societatis Iesu, tanquam munificentissimo erectori oblatum. Vilnae: typis Academ. Societatis Iesu, Lietuvos mokslų akademijos Retų spaudinių skyrius, L-17/35. https://doi.org/10.15388/kn.v56i0.1509

7. 1629 m. Jurgio Vaitiekaičio Bilevičiaus herbinis antspaudas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 37, b. 8469, l. 1v.

8. 1633 m. Jurgio Vaitiekaičio Bilevičiaus herbinis antspaudas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 35, b. 15, l. 55r.

9. 1633 m. Jurgio Vaitiekaičio Bilevičiaus herbinis antspaudas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 35, b. 15, l. 62r.

10. 1634 m. Jurgio Vaitiekaičio Bilevičiaus herbinis antspaudas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 37, b. 6154, l. 1r.

11. 1644 m. Kotrynos Aleksandros ir Jurgio Bilevičių jungtiniai herbai su proginiu devizu Jono Jokūbo Stubskio leidinyje MAGNÆ MOLIS MAGNA RVINA, Quam, Perillustris ac Magnifici Domini, D. GEORGII BILEWICZ Succamerarij Ducatus Samogitiæ ET Lectissimæ Coniugis CATHARINÆ ALEXANDRÆ KRZCZONOWICZOWNA Lugubris Occasus Proposuit Præsentata, Mæsto ex obitu Sororis Magnifico Domino, D. IOANNI GEORGIO KRZCZONOWICZ Perillustris ac Magnifici Domini Vexilliferi Vilnensis Filio ET Magnificis Dominis D. D. IAROSLAO, & IOANNI BILEWICIIS, Perillustris Samogitiæ Succamerarij Filijs / Per IACOBVM IOANNEM STVBSKI Philosophiæ in almâ Academiâ Vilnensi Societatis Iesu auditorem.Vilnae: typis Academicis Societatis Iesu, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius, III 10810.

12. 1647 m. Andriaus Stankevičiaus herbas Marcijono Niestojemskio leidinyje WYSOCE GODNY KAWALIER, Xięstwá Zmudzkiego, W kazaniu pogrzebowym Wielmożnego Iego Mośći PANA ANDRZEIA STANKIEWICZA, PISARZA ZIEMSKIEGO KOWIENSKIEGO DNIA 10 OCTOBRA, Roku Páńskiego 1647. Wyrażony w Rosieniach w kośćiele Oycow Dominkianow / Przez X. MARCYANA NIESTOIEMSKIEGO S. T. D. Przeora Rośieńskiego zakonu Kaznodźieyskiego, w Wilnie: w Drukarni Societatis Iesv, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius, III 475.

13. 1669 m. Gabrieliaus Sipavičiaus herbas Samuelio Jono Konaževskio leidinyje Philosophia naturalis pro prima philosophiae laurea / a Samuele Ioanne Konarzewski metaphysices auditore, in alma Academia Vilnensi Soc. Iesu propugnata a[nn]o 1669 Oct. 28. Vilnae: typis Academicis S.I., 1669, Lietuvos mokslų akademijos Retų spaudinių skyrius, L-17/195. https://doi.org/10.15388/kn.v56i0.1509

14. XVII a. I p. Ariogalos tijūno Petro Šiukštos herbas jo portrete, nežinomas dailininkas, Žemaičių muziejus „Alka“, GEK 3152.

15. ~XVII a. – XVIII a. Žemaitijos vyskupo Aleksandro Sapiegos herbas jo portrete. Unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre: 39974.

16. 1720 m. Pranciškaus Vladislovo Nagurskio herbinis antspaudas, Šiaulių „Aušros“ muziejus, I–R 8756.

17. 1741 m. Antano Dominyko Tiškevičiaus herbas Vilniaus pijorų mokyklos leidinyje Jubileum Samogitiensis Ecclesiae Post evolutum saeculum rursus à Tyszkieviciana Cynthia ..., Šiaulių „Aušros“ muziejus, I–R 1394.

18. 1750 m. Jono Adamkavičiaus portretas, nežinomas autorius, Šiaulių „Aušros“ muziejus, D–T 1789.

19. 1757 m. Lauryno Nagurskio herbinis antspaudas, Šiaulių „Aušros“ muziejus, I–R 8228.

20. 1780 m. Jokūbo Nagurskio herbinis antspaudas, Šiaulių „Aušros“ muziejus, I–R 10244.

21. 1762 m. Jokūbo Nagurskio herbinis antspaudas,Šiaulių „Aušros“ muziejus, I–R 10016.

22. 1775 m. Mykolo ir Marijonos Reginos Gоrskių jungtiniai herbiniаi antspaudai, Žemaičių muziejus ,,Alka“, archyvas.

23. XVIII a. Jokūbo ir Marianos Nagurskių jungtinis herbas ant antkapinės plokštės prie Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios (priebažnytyje).

24. XVIII a. Nagurskių herbas virš įėjimo į Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią.

25. XVIII a. pab. bajorų Nagurskių genealoginis medis ir herbas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 37-11214 a.

Literatūra

1. Gudavičius, Edvardas. Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a. Vilnius: Mokslas, 1980.

2. JASIŪNIENĖ, Gabrielė. Žemaitijos bajorų heraldika XV–XVIII a. pradžia, daktaro disertacija, Vilnius, 2018.

3. KIRKIENĖ, Genutė. LDK politikos elito galingieji: Chodkevičiai XV–XVI amžiuje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008. ISBN 978-9955-33-359-3

4. KOJALOWICZ, Wojciech Wijuk. Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego tak zwany Compendium czyli o klejnotach albo herbach ktorych familie stanu rycerskiego w prowincyach Wielkiego Księstwa Litewskiego zazywaja. Kraków, 1897. https://doi.org/10.1163/2451-9537_cmrii_com_29007

5. KONOPKA, Jan. O polskich herbach złożonych. Miesięcznik Heraldyczny, 1911, nr. 5/6, s.  8–84.

6. OKOLSKI, Szymon. Orbis Poloni, t. 2. Cracovia, 1641.

7. PAPROCKI, Bartosz. Herby rycerstwa polskiego, wyd. K. J. Turowski. Krakόw, 1858.

8. PETRAUSKAS, Rimvydas. Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Vilnius: Baltos lankos, 2016. ISBN 978-9955-23-886-7.

9. RAILAITĖ, Agnė. Kodėl Alberto Goštauto jungtiniame herbe nėra dvigalvio erelio? Jaunųjų mokslininkų darbai, 2007, nr. 3 (14), p. 13–21.

10. RAILAITĖ-BARDĖ, Agnė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginė savimonė ir jos atspindžiai heraldikoje XVI–XVIII a., daktaro disertacija. Vilnius, 2013.

11. Rimša, Edmundas. Keletas sfragistikos terminų. Lietuvos istorijos metraštis, 1982 metai, 1983, p. 92–97.

12. RIMŠA, Edmundas. XVII a. Radvilų karstai Kėdainiuose. Lietuvos istorijos metraštis. 1984 metai, 1985, p. 20–37.

13. Rimša, Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį. Vilnius: Versus aureus, 2004.ISBN 9955-601-07-8.

14. SAVIŠČEVAS, Eugenijus. Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010. ISBN 978-9955-33-547-4. https://doi.org/10.15388/slavviln.2011.2.1440

15. TRIMONIENĖ, Rita Regina. Nagurskių giminės istorija. Kurtuva, 2006, Nr. 8, p. 6–11.