Praise to Love, or Plato's Hymn to Philosophy

Abstract

Straipsnyje analizuojamas Platono dialogas „Puota“. Daroma prielaida, kad jame Platonas mitologizuota forma išdėsto savo filosofijos koncepciją. Nagrinėjamos dialoge taikomos mitologinės priemonės, atskleidžiama tikroji teksto prasmė, t. y. antikinės filosofijos paskirties platoniškoji samprata. Perleisdamas mitui teisę aptarti filosofiją, Platonas tesiekia savitai pažintiškai pagrįsti savo paties požiūrį į filosofiją. Teigiama, kad teorinis pažinimas (filosofija), arba tikras pažinimas, yra tikros veiklos – geros (dorovingos) veiklos prielaida. Tokia veikla savo ruožtu daro žmogų laimingą. Grožis nėra filosofijos objektas, bet filosofinio pažinimo pobūdį normuojanti vertybė. Grožis apibrėžia filosofiją tik kaip teorinį klausimą, neatsakydamas, į ką tas mąstymas nukreiptas. Tikrovė yra tai, ką galiausiai siekia pažinti filosofija, o grožio vertybė nulemia šio pažinimo tikrumą. Grožio ir gėrio vertybėmis paženklintas meilės kelias yra žmogiškumo apskritai kelias, kuriame filosofija yra pagrindinis vedlys. Filosofija artina žmogų prie amžinos tikrovės, o kartu ir prie nemirtingumo.